pati draugauju su baisiu rūkorium.
tai pradžioj stengiaus toleruot, nieko nesakyt. bet nu smirda man rūkalai, ir nieko negaliu padaryt. bet aišku, nenorėjau būt zyzalė, kuri reiškia pretenzijas. Tai ėmiau taip subtiliai užmetinėt -- tai kokį anekdotą nelabai gražų ta tema papasakoju, tai taip ką nors užvemiu jumoro forma. tai pasiekiau to, kad ėmė rūkyt silpnesnes cigaretes, kurios netaip dvokia. o galop pavyko prieiti kompromiso, kad nerūkytų prie manęs.
visad jam pasakau "kaip faina, kad nebematau rūkančio"
vienu žodžiu, žmogų reikia priimti su jo ydom, bet nereiškia, kad reikia absoliučiai viską kentėti.