QUOTE(Lilė_supynėse @ 2013 10 07, 12:28)
Dievaži, norėčiau tos santuokos vat šiandien, sakyčiau davai nešam dokumentus ir nuneštume, bet man kažkaip tai labai kvailai atrodo....
O jei jis atsakytų, kad pamiršk, kad tu nori, o aš nenoriu? Juk ir taip gerai gyvename, esame (kaip) šeima, kam tie bereikalingi popierizmai

Nes yra ir tokių vyrų, kurie gyvena gyvena susimetę ir nebemato reikalo vesti, nes o kam. Ir taip gyvena kaip vedę, viską gauna kas priklauso, viskas yra, tik be vedybų.
Papildyta:
QUOTE(Lilė_supynėse @ 2013 10 07, 12:12)
Bet mes esame šeima. Kol kas dar labai maža, bet esame ir na niekas man neįrodys, kad mes nesame, nes jausmo iš manęs atimti niekas negali, o tai, kad pamojuosite kažkokiu dokumentu, įstatymu...mojuokite.
Man asmeniškai santykiuose aukščiausias lygis yra tada, kai tu gali būti savimi, kai nereikia rinkti žodžių, kad jau tas tavo vyras aiškiai suprastu ir neįsižeistu, kai gali žliumbti ant jo peties, kai tas žmogus jaučiasi savimi šalia tavęs, kai jaučiatės lygūs.
O kas yra maža ar didelė šeima?

Ji arba yra, arba jos nėra, tik šeimos iliuzija. Kai moteris sako, kad jis mano vyras a la sutuoktinis, o vyras taip nemano ir niekada net galvoj neturėjo, kad jo draugė yra a la žmona, apie tai net kalbos negali būti.
Vedybos yra užtvirtinimas ir "nieko nebeieškau, sutikau geriausią" deklaracija. Tai gi, santykiai gali būti tobuli ir ten, ir ten, bet kol nevedęs, tol nėra tikras savo gyvenimo pasirinkimu.