Dėl savęs neverkiu niekada, na, gal būna kokia išimtis. A. prisiminiau, kažkada labai dantį skaudėjo, o stomatologiniai neveikė. O šiaip priežasčių verkti neturiu, nes gyvenimas yra toks, kokį aš jį gyvenu arba kokio nusipelniau. Jokios ašaros jo nei pagerins, nei ką padės, tai kokia prasmė 
O žiūrėdama filmą ar skaitydama graudžią knygą dažnai susijautrinu. Išvada: mane labiau pravirkdo išgalvoti dalykai, nesusiję su manim, nei realus gyvenimas 
O žiūrėdama filmą ar skaitydama graudžią knygą dažnai susijautrinu. Išvada: mane labiau pravirkdo išgalvoti dalykai, nesusiję su manim, nei realus gyvenimas
QUOTE(Kopa @ 2005 08 22, 22:36)
Dažnai girdžiu "išsiverkiau ir dabar gerai".
Nekalbu, kai sujaudina koks filmas, knyga, vaikas, situacija. Noriu paklausti, kada verkiate dėl savęs? Ar tai atliekate periodiškai? Ar kai išprovokuoja? Kai pasigeriate?
Kas čia terapija? Slepiatės nuo kitų, ar nesvarbu?
Nekalbu, kai sujaudina koks filmas, knyga, vaikas, situacija. Noriu paklausti, kada verkiate dėl savęs? Ar tai atliekate periodiškai? Ar kai išprovokuoja? Kai pasigeriate?
Kas čia terapija? Slepiatės nuo kitų, ar nesvarbu?Verkiu visose paminėtose situacijose. Ir tai yra, mano manymu, paverkimas dėl savęs. Knyga, filmas ir t.t. tik išprovokuoja, o verkiu realiai iš nuovargio (kaip minėjo Lapkritė), iš baimės ir t.t.
Verkiu bažnyčioje - tik įeinu, ir pradedu bliauti. Prieš metus nuėjau mišių užpirkti - su kunigėliu vos susikalbėjau, niekaip negalėjau nusiraminti. Jis, matyt, pagalvojo, kad man kokia bėda atsitiko. Vos ne vos sugebėjau pasakyti, kad mišias tenoriu užpirkti. Ir per mišias bliaunu - kiek apsiraminu, ir vėl pradedu bliauti.
Verkiu rašydama draugėms laiškus (nesvarbu kokio turinio) - iš ilgesio (jų ir to laiko, kai jos gyveno Lietuvoje)... čia jau kuo tikriausias "paverkimas sau".
Jeigu pradedu verkinėti dėl kokių visiškų niekų (jaučiuosi vieniša, įskaudinta ar pan.), žodžiu pradedu tokiu būdu reikalauti papildomo dėmesio ar šiaip lygioj vietoj "lįsti į butelį", kaip taisyklė suserga vaikas. Tarsi kokia aukštesnė jėga man "pirštu pagraso", parodo, kad yra liūdnesnių dalykų ir kad šiek tiek užsimiršau bei save sureikšminau....
aš kaip Elina 
kartą į savaitę mažiausiai, būna ir dažniau, buvo ir kasdien ... 
paskutinį kartą verkiau vakar (du kartus) ir šeštadienį (2 val. maždaug)
dažnai ir knyga pravirkdo (verkiau skaitydama "Gera lovoje") , ir filmas..... (paskutinis - "Madagaskaras")
kartą į savaitę mažiausiai, būna ir dažniau, buvo ir kasdien ... paskutinį kartą verkiau vakar (du kartus) ir šeštadienį (2 val. maždaug)
dažnai ir knyga pravirkdo (verkiau skaitydama "Gera lovoje") , ir filmas..... (paskutinis - "Madagaskaras")
QUOTE(Baltija @ 2005 08 23, 11:10)
...verkiau skaitydama "Gera lovoje...
...paskutinį skyrių (ne paskutinius puslapius)
....Šiaip moteriškus romanus skaitau tik tam, kad būčiau "v kurse del", bet iš šito net kelias mintis išsirašiau.....
Kartais aprėkiu kokią dukrą ar šiaip nedorai pasielgiu, pvz., nuveju nuo atrakcionų, ir tada pradedu įsivaizduot, kaip ji dabar galvoja, kad mama jos nemyli, kokia ji vieniša pasauly ir niekas jos nesupranta, ir taip įsijaučiu, kad žiū: jau akys sudrėkusios 
Mazochistė, ane? 
Mazochistė, ane?
Tiesiog nežinau , gerai ar blogai , kai žmogus verkia? Manau jei verkia ir po to jam pasidaro geriau-tada puiku, bet jei nuo verkimo tik blogiau, tada reikia stengtis kuo mažiau verkti. Aš tai verkiu gana retai, bet bėgant gyvenimui pastebėjau, kad tai atsitinka vis dažniau, bet ne ant tiek dažnai, kaip kitoms čia rašiusioms. Kartais aš pradedu savęs gailėti , na tada ir susigraudinu, nežinau ar to reikėtų.Šiaip tai gana retas atvejis-į metus gal pora kartų.
QUOTE(Faina @ 2005 08 23, 08:06)
Anksčiau verkdavau dažniau. Dabar net neprisimenu kada verkiau. Tą verkimą išnaikino mano mama, jei tik pradėdavau, vis sakydavo, ko čia myžčioji.
anksčiau aš panašiai - buvau "kieta" vaikas, kieta paauglė... nežliumbdavau iš piktumo "jūs manęs neįveiksit", o dabar jei negerčiau raminančių žliumbčiau ir darbe, ne tik namuose, o labiau žeminančio dalyko kaip apsiverkti viešumoj - aš tiesiog nežinau....
Verkiu labai labai retai, bet jau kai pravirkstu, tai užima visą naktį ir grąsina ašarų krioklys paskandinti kaimynus, tada ir su paūbavimais ir pasikūkčiojimais ir t.t. ... ir atsikeliu tokiom mažom mažom akelėm-plyšeliais. Seniai uždraudžiau sau savęs gailėtis.
o verkiat, kai norit sukelti brangiausiojo gailestį ar pan. ? kokios reakcijos sulaukiat?
kokios reakcijos sulaukiat?
QUOTE(Baltija @ 2005 08 23, 14:58)
o verkiat, kai norit sukelti brangiausiojo gailestį ar pan. ? kokios reakcijos sulaukiat?
kokios reakcijos sulaukiat? Bandžiau kelis kart, bet dabar jau nesuveikia, kažko nebetiki, na jis kažkaip atskiria kai rimtai kas būna ir verkiu ir kai noriu kažkokios užuojautos savanaudiškais tikslais.
QUOTE(Baltija @ 2005 08 23, 13:58)
o verkiat, kai norit sukelti brangiausiojo gailestį ar pan. ? kokios reakcijos sulaukiat?
kokios reakcijos sulaukiat? Verkiu kai jis mane iskaudina..Kartais noriu, kad jis matytu mano asaras (noriu, kad prieitu, apsikabintu, nuramintu), o kartais laikaus, kad neduok Dieve pravirkciau prie jo. Tada vaidinu stipria ir nenugalima
Issiverkt yra gera, bet kas per daug tas nesveika
