QUOTE(safarikids @ 2005 08 23, 12:09)
Verkiu bažnyčioje - tik įeinu, ir pradedu bliauti. Prieš metus nuėjau mišių užpirkti - su kunigėliu vos susikalbėjau, niekaip negalėjau nusiraminti. Jis, matyt, pagalvojo, kad man kokia bėda atsitiko. Vos ne vos sugebėjau pasakyti, kad mišias tenoriu užpirkti. Ir per mišias bliaunu - kiek apsiraminu, ir vėl pradedu bliauti.
Verkiu rašydama draugėms laiškus (nesvarbu kokio turinio) - iš ilgesio (jų ir to laiko, kai jos gyveno Lietuvoje)... čia jau kuo tikriausias "paverkimas sau".
Visai įsivaizduoju tavo susugraudinimus iš ilgesio, gėrio , grožio

Neverkjiu dėl to, bet mane labai jaudina tokie dalykėlaiai.
O teatre nepasidaro graudu po gero spektaklio, kai žmonės ploja labai ilgai, skanduoja ir prašo dar išeiti aktorius. Taip pat per kokias kašės varžybas, kai sėdi krūva draugų ir nebūtinai draugų, bet jautiesi visi kaip vienas...rėki, skanduoji

dar kai himną gieda aikštė žmonių. Štai tas vienybės jausmas mane irgi graudina, bet verkti neverkiu
QUOTE(Savūnė @ 2005 08 23, 13:44)
Kartais aprėkiu kokią dukrą ar šiaip nedorai pasielgiu, pvz., nuveju nuo atrakcionų, ir tada pradedu įsivaizduot, kaip ji dabar galvoja, kad mama jos nemyli, kokia ji vieniša pasauly ir niekas jos nesupranta, ir taip įsijaučiu, kad žiū: jau akys sudrėkusios

Mazochistė, ane?
Įsivaizduoju, kaip dukra verkai. Sadistė tu
QUOTE(Azalija @ 2005 08 23, 14:22)
, o labiau žeminančio dalyko kaip apsiverkti viešumoj - aš tiesiog nežinau....
Buvo man toks atsitikimas. Jis toks intymus, bet papasakosiu

Prieš kelis metus vyko. Po keleto laidotuvių šeimoje (paskutinės nežmoniškai skaudus netekimas) jaučiausi kaip zombis, nes verkti neverkiau. Grįžusi į Vilnių, kur su mergom nuomavom butą, jaučiausi laisva ir jutau, kad ateis banga

Išgėriau , padauginau, ejau susitikti dar su draugu. Ir pakeliui tokia šiza prasidėjo, iki šiol stebiuosi, kaip žmonės neiškvietė kokios greitosios ar policijos