dažniausiai prieš miega, kai niekas nemato 
. Būna, kad apsižliumbiu, dėl draugo pasakytu repliku ar pan., bet neišsiduodu, kad esu tokia verksnė, pajutusi kad ašaros jau byra, bėgu į vonia, atseit su reikalais 
gėda, bet tokia jau esu
Aš verkiu tikrai per dažnai, tiesiog esu per daug jautri dažniausiai prieš miega, kai niekas nemato . Būna, kad apsižliumbiu, dėl draugo pasakytu repliku ar pan., bet neišsiduodu, kad esu tokia verksnė, pajutusi kad ašaros jau byra, bėgu į vonia, atseit su reikalais gėda, bet tokia jau esu
dažniausiai prieš miega, kai niekas nemato . Būna, kad apsižliumbiu, dėl draugo pasakytu repliku ar pan., bet neišsiduodu, kad esu tokia verksnė, pajutusi kad ašaros jau byra, bėgu į vonia, atseit su reikalais gėda, bet tokia jau esu
As nuo prigimties esu labai jautri, Kai maza buvau tai nors tik pakeltu tonu man ka nors sakydavo as apsiverkdavau 
. O dabar irgi labai giliai viska imu i sirdute, uztenka vyras ka nors pasako griesciau is karto apsizliumbiu. Labai graudina kai kas nors kam nors atsitinka
. O dabar irgi labai giliai viska imu i sirdute, uztenka vyras ka nors pasako griesciau is karto apsizliumbiu. Labai graudina kai kas nors kam nors atsitinka
Aš įtariu, kad taip pat esu jautri nuo prigimties, nes save vaikystėj kiek pamenu, labai sunkiai priimdavau įžeidinėjimus, norą pažeminti ar pakeltą toną. Dabar jau neturiu tokių problemų dėl nesulaikomų ašarų. O jeigu kartais kaupiasi, labai nesunkiai kontroliuoju save. Išmokstama, pasirodo.
Bet netapau nejautri ir abejinga aplinkai. Jei susiduriu su įžeidinėjimu ar kokiu skaudinimu tyčiniu , pirmiausia galvoju apie tą žmogų, kuris tai pasakė ir kodėl tai darė? Teisybės dažniausia būna nedaug įžeidinėjimuose. Kam verkti? Nes kitas žmogus leidžia sau šitaip kalbėti? Mano artimi žmonės neleidžia sau manęs kvailai įžeidinėti. O į svetimų "kritiką" rekcija mano paprastai būna šypsena, tokia kreiva, kreiva..
Yra gyvenime dalyklų, dėl kurių verta pagalvoti, kažką keisti, gal ir paverkti. Bet tai ne kasdienybė, bent jau man
Bet netapau nejautri ir abejinga aplinkai. Jei susiduriu su įžeidinėjimu ar kokiu skaudinimu tyčiniu , pirmiausia galvoju apie tą žmogų, kuris tai pasakė ir kodėl tai darė? Teisybės dažniausia būna nedaug įžeidinėjimuose. Kam verkti? Nes kitas žmogus leidžia sau šitaip kalbėti? Mano artimi žmonės neleidžia sau manęs kvailai įžeidinėti. O į svetimų "kritiką" rekcija mano paprastai būna šypsena, tokia kreiva, kreiva..
Yra gyvenime dalyklų, dėl kurių verta pagalvoti, kažką keisti, gal ir paverkti. Bet tai ne kasdienybė, bent jau man
As verkiu gana daznai. Ir kaip nekeista, negaliu niekam pasakyti sveikinimo zodziu, nes apsiverkiu, kai matau dainuojancius vaikus. Tiesiog dazniau tada, kai buna kazkas svelnaus. Nors del saves labai retai, bet vos ne karta metuose buna, kad pasijauciu kazkokia bejege, visu nuskriausta butybe ir tada i pagalve galiu bliauti visa valanda ir gaileti saves. O sudetingose situacijose, net pati savim stebiuosi, atsiranda kazkokia vidine stiprybe, viska darau ramiai, apgalvotai ir pradedu verkti tik tada, kai viskas pasibaigia, tada atsipalaiduoju.
As labai retai verkiu ir tai,tik tada kai bunu viena.Galbut tiesiog nenoriu kad kiti zmones pamatytu kad esu silpna.jauciu tam tikra geda
paskutinę savaitę verkiu kasdien, bet tik tada,kai mano asilas nemato 
o šiaip jau seniai buvau verkus, kartais ateina laikas, kai visą susikaupusią vidinę įtampą reikia "išlieti" tiesiogine ta žodžio prasme 
Ir palengvėja. Tam kartui.
o šiaip jau seniai buvau verkus, kartais ateina laikas, kai visą susikaupusią vidinę įtampą reikia "išlieti" tiesiogine ta žodžio prasme Ir palengvėja. Tam kartui.
QUOTE(adele3 @ 2005 08 31, 09:34)
As verkiu gana daznai. Ir kaip nekeista, negaliu niekam pasakyti sveikinimo zodziu, nes apsiverkiu, kai matau dainuojancius vaikus. Tiesiog dazniau tada, kai buna kazkas svelnaus. Nors del saves labai retai, bet vos ne karta metuose buna, kad pasijauciu kazkokia bejege, visu nuskriausta butybe ir tada i pagalve galiu bliauti visa valanda ir gaileti saves. O sudetingose situacijose, net pati savim stebiuosi, atsiranda kazkokia vidine stiprybe, viska darau ramiai, apgalvotai ir pradedu verkti tik tada, kai viskas pasibaigia, tada atsipalaiduoju.
Ir as taip pat... verkiu, kai matau ka nors svelnaus, grazaus, gero... arba jei mane kas sveikina, ar ka gazaus man pasako, taip susijaudinu.. dar verkiu kai mano maziuke verkia... arba kai kas nors paklausia "ar nesu pavargus..." ypatingai mama, arba mano brangiausias.
Tiesa taip nebuvo visada. Buvo laikas, kai negalejau verkti, nors rodos spausdavo gerkle susikaupes nuoskaudu kamuolys - jokios asaros. O pradejp asareles riedeti nuo nestumo pradzios. Tapau tokia jautri ir po siai dienai tebesu.. matyt jau nebegryztamai..
Bet kaip ir tu - jei kokia extra situacija, tampu labai rami, emocijos islaikytos, saltai ir logiskai galvoju, galiu netgi kovingai nusiteikti ir "pasikolioti"
verkiu kai nebeturiu jegu susitvarkyt su problemomis.tai buna nevilties asaros.verkiu kai visai nepelnytai bunu apsaukta ar apsneketa...nerodau tu asaru...sypsausi,o paskui kaukiu..viena 
apsiverkiu kai mama paklausia:"kas tau yra"? o jei dar paguodzia tai visai pratrukstu...
ir isvis daznai pazliumbcioju.kanors prisimenu ir sniurpcioju jau visai reikia nervus tvarkyt 
apsiverkiu kai mama paklausia:"kas tau yra"? o jei dar paguodzia tai visai pratrukstu...
ir isvis daznai pazliumbcioju.kanors prisimenu ir sniurpcioju jau
visai reikia nervus tvarkyt
Aš irgi esu gan jautri, bet pasakyti, kad verkiu labai dažnai tai NE. Daba užeina tokios dienos (nėra nuotaikos, įvyko kas nors negero ar šiaip) tai apsiverkiu, tiesiog išeina, kad ašaros byra ir tiek. Kas būna šalia tuo momentu, tai nesupranta manęs, ką čia daba pradėjau verkti, o man vat užėjo ir negaliu susilaikyti. O šiaip retkarčiais ir filmą kokį žiūrint, ir dainelę gerą klausant. O dar šnapso padauginus užeina "ašarų šou", buvo vieną kartą bajeris, 6 mergičkos baliavojom, šnapso netruko, ir kažkuri pradėjo pasakot apie savo problemas, žliumbt, tai po 20 min žliumbėm visos
QUOTE(Simoniukas @ 2005 09 02, 14:33)
Ir as taip pat... verkiu, kai matau ka nors svelnaus, grazaus, gero... arba jei mane kas sveikina, ar ka gazaus man pasako, taip susijaudinu.. dar verkiu kai mano maziuke verkia... arba kai kas nors paklausia "ar nesu pavargus..." ypatingai mama, arba mano brangiausias.
Tiesa taip nebuvo visada. Buvo laikas, kai negalejau verkti, nors rodos spausdavo gerkle susikaupes nuoskaudu kamuolys - jokios asaros. O pradejp asareles riedeti nuo nestumo pradzios. Tapau tokia jautri ir po siai dienai tebesu.. matyt jau nebegryztamai..
Bet kaip ir tu - jei kokia extra situacija, tampu labai rami, emocijos islaikytos, saltai ir logiskai galvoju, galiu netgi kovingai nusiteikti ir "pasikolioti"
Tiesa taip nebuvo visada. Buvo laikas, kai negalejau verkti, nors rodos spausdavo gerkle susikaupes nuoskaudu kamuolys - jokios asaros. O pradejp asareles riedeti nuo nestumo pradzios. Tapau tokia jautri ir po siai dienai tebesu.. matyt jau nebegryztamai..
Bet kaip ir tu - jei kokia extra situacija, tampu labai rami, emocijos islaikytos, saltai ir logiskai galvoju, galiu netgi kovingai nusiteikti ir "pasikolioti"
Tikrai įdomu, atrodo kad skaitau apie save. Ir tikrai sutinku, kad mus labai keičia motinystė, nes aš pasigimdžius pirmą dukrą verkiau pasikūkčiodama, o kodėl, labai sunku pasakyti. Paprasčiausiai atrodo iš laimės, kad tapau mama.
