QUOTE(biruta @ 2009 04 11, 21:36)
visom nors kiek prašviesėti

su šv velykom renciuk apkabinu tave kad tvirčiau laikytumės balioniukas asmeniškai

kažkas pasakė kad be kancios mes nesuprastumėm gyvenimo-aš nesuprantu jo visiškai
ačiū už balionuką...
kažin kiek reikia patirti kančių, kad pradėtum suprasti gyvenimą? o tie, kurie eina per gyvenimą lengvu žingsniu, darydami kitiems rūpesčius - jie tai jau supranta gyvenimą? tokio gyvenimo ir aš nesuprantu...
QUOTE(gabrieliukas @ 2009 04 11, 23:00)
Vaivos juosta,dziaugiuosi uz Tave
Rence,as irgi nieko nenoriu,galvoju greiciau praeitu tos velykos,nes labai skaudu ,kad Mazylio nera su mumis
stiprybės ir tau, gabrieliuk, tegu greičiau pralekia šios liūdnos dienos...
QUOTE(bicė @ 2009 04 12, 02:18)
Rence, Gabrieliuk

....sventes baisiausias musu priesas, nes tada ypatingai aiskus aplinkiniu dziaugsmas, dziaugsmas , kuri ir mes turejome patirti, atimtas dziaugsmas, sustojusi laime, sustojes laikas...ne dabar, gal net ne po metu tas laikas vel prades judeti, dar ilgai isliks gyvenimo dalinimas i pries ir po, bet su laiku "pries" virs istorijos dalimi, mes busim kitokios...gris dziaugsmas ir laimes akimirkos gris, gris net sventine nuotaika...Tegu nors kelios akimirkos ramybes ateina i jusus isvargusias sirdeles
labai teisingi žodžiai, bet dabartinis laikas eina taip lėtai, taip skaudžiai jaučiu kiekvieną jo minutę, akimirką,... tikiu, kad skausmas sumažės, kad su juo susigyvensiu, bet dabar taip sunku...
Ačiū visoms, kad esate, kad bendraujate, kad galiu jums pasiguosti...
QUOTE(sandrynja @ 2009 04 12, 11:19)
Sveikos visos Velyku ryta.
GAbrieliuk, Rence, pernai per VElykas ir as springau asaromis. Buvo taip sunku, kad neturejau kur detis, norejos isilyst kur i kampa ir verkt verkt verkt...Siemet jau lengviau, sventines nuotaikos ner, linksmintis irgi nelabai norisi, bet skauda ne taip...Stiprybes jums mergaiciukes...
Rugseje, su gimtadieniu tavo angela...Degu zvakele tavo mazutei ir visu musu angeliukams...
Ačiū, sandrynja, už stiprybę-man jos labai reikia, nes traukiu iš duobės ne tik save, bet ir vyrą. O ir dukrelei reikia paguodos, padrąsinimo. Tik anyta man niekuo nepadeda, o tik dar labiau smukdo savo sūnų su savo raudojimais, su savo "vargšeli tu mano, kaip tu ištversi? ar miegojai, ar šiandien geriau jautiesi?" Negaliu klausytis, negaliu žiūrėti, kaip jis po tokių pokalbių dar labiau užsisklendžia, vėl nebendrauja...
Iš tiesų nuo liūdnų minčių šiek tiek apsaugo mėgtstama veikla, bet kadangi mokausi, tai tik dar stipriau kibau į juos-gal dėl to visiems atrodo, kad aš stipri, kad ištversiu... Kokia vis dėlto išorė gali būti apgaulinga...
Mergytės, sakykit, kodėl pirmą mėnesį atrodė, kad bus lengviau, o dabar darosi dar sunkiau, darosi liūdniau, daugiau verkiu. Jei prieš tai dar prisiversdavau kažką daryti, tai dabar visai nieko nenoriu. Ar ir jums buvo panašiai? O gal čia jau depresija?
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)