labas vakaras angeliuku mamytes,
paskaitinedavau vis jusu tema, taip kaip ir betkuria forume, kuri "uzkliudavo uz akies" ir niekad nemaniau, kad kazkada cia rasysiu pasisakyma pradedama:
"Labas, priimkit ir mane i savo bury, nes ir as angeliuko mamyte".
Pabandysiu parasyt cia savo istorija ne todel, kad ieskociau paguodos ar uzuojautos, paprasciausiai noriu pasidalint savo patirtim. Praeita vasara kai nepasirode tos dienos, supratau, kad esu nescia, o padarytas testas tai tik patvirtino. Is pradziu gal buvo sioks toks nerimas kaip dabar viskas pasikeis, bet sirdy buvo beprotiskas dziaugsmas, nes jau kelis menesiu su MB nelabai saugojomes ir laukem tos dienos. Kol sulaukiau eiles pas savo gydytoja, kad ji patvirtintu ir paziuretu ar tikrai, ar nestumas vietoj jau buvo 7sav. Ir tuomet as pirma karta pamaciau savo zirniuka, nors gal dar tada jis buvo mazesnis ir uz zirniuka
, nezinau kodel bet jau nuo to laiko jauciau, kad tai sunus. 10-12 sav padare visus tyrimus, visi atsakymai labai geri, tik pasake dar menesi gert folio rugsti ir jau tik 20 sav ateiti echoskopijai. Tada irgi viskas buvo gerai, vaikelis atitiko 20 sav ir dar patvirtino, kad tikrai mano pilvelyje berniukas. Labai dziaugemes tada su vyru. Tada nestumas atrode toks paprastas dalykas, nei manes pykino, nei kur skaudejo, jauciausi tikrai puikiai ir nesistengiau kazkaip keist savo gyvenima, paprasciausiai gyvenau kaip ir seniau. Tada net dziaugiausi, kad mano pilvas ne toks didelis (darbe pradejo pastebet tik 5 menesi), galvojau gal del to, kad pirmas vaikiukas del to ir tas pilvas tempiasi leciau, maniau gal striju del to neturesiu. Dziaugiausi nestumu ir tiek. Isejau taip lauktu dekretiniu atostogu, kazkodel maniau, kad iki gimdymo kalnus namie nuversiu
Deja jau po 2 savaiciu visas dziaugsmas pasibaige. 32 sav vel echoskopija ir gydytoja kazko itartinai tyli varinedama ta savo aparata ant mano pilvo. Savo terminais akuserei susako vaiko matmenis ir pasako nerasyti dar, nes nori pasiziureti ant kito aparato. Nusiveda prie kito echoskopo, vel susirupiniu zvilgsniu is naujo viska ziuri ir kazkaip jauciu, kad vis galvyte mano kudikio nagrineja, tik nieko tiksliai nepasako. Prasitaria mums su MB tik, kad kazkas su vaiko smegenelem negerai, bet nieko dar 100% nesako tik nori, kad kita diena is ryto ateiciau ir su kita gydytoja, tipo 4 akys dar paziures.
Kazkaip dar nieko labai blogo neitardami bet jau su nerimu ismiegoje vel zygiuojam echoskopuotis... ir jau ta diena tada atrode pati baisiausia mano gyvenime. Jau dvi gydytojos patvirtina, kad vaikas vystosi leciau, atsilieka 2 sav, visos problemos vaiko smegenelese taip pat gali buti ir kitu apsigimimu (susako viska beveik tiksliai, tik dabar visko jau nesurasysiu). Tik prisimenu diagnoze: "neaisku kada gims, ar gims gyvas ar ne, jei gyvas tai nezinia kiek laiko gyvens, o jei gyvens tai neaisku kaip vystysis, bet problemu tikrai bus". Tai buvo tokia skaudi tiesa... Buvo taip sunku su tuo susitaikyti. Del to jau kita diena susiradom dar trecia gydytoja, bet ji tik patvirtino viska... Maniau jei tikrai sunkus apsigimimas, tai tureciau neisnesiot iki galo. Bet kai jau sulaukem 38 sav. patikejau, kad musu vaikelis gyvens, nesvarbu koks jis bus, esam tevai ir musu pareiga bus pasirupinti, kad jo gyvenimas butu kaip imanoma grazesnis ir geresnis. Ir laukem jo tikrai labai labai... Prasidejus 40 sav einu pas gydytoja eiliniam patikrinimui, tik ta karta kankino kazkokia keista nuojauta, labai nenorejau eit pas ja ta diena, tiksliau jau beveik vakaras buvo. Pamatuoja kraujospudi, viskas tvarkoj kaip visada. Klausia ar jauciu judesius, sakau kazkaip idomiai reciau arba silpnesnius ir ne tai kad spyrius, o tik tokius kaip vaiko plaukiojimus, lyg vienoj pusej sukieteja, lyg kitoj. Sako tikriausiai jau gimda susitraukineja, ruosiasi gimdymui. Ir kai pradeda ziuret echoskopu, matau jos pasimetusi zvilgsni ir jau bijau kai ji issizios ir kazka pasakys. Ir ji tyliai istaria, jog nemato sirdies veiklos. Suprantu ka tai reiskia, tik niekaip negaliu tuo patiketi ir klausiu ka tai reiskia, kad mano vaikelis jau negyvas??? Ir ji ziuri dar karta, ir tik pasako, kad neapsirinka, sirdele jo tikrai sustojo. Tada jau viskas vyko taip greitai, bet visko buvo tiek daug, kad tikrai visko nesurasysiu.
Tada jau kalba prasideda apie gimdyma, paziuri - mano gimdymo kanalai visiskai nepasiruose gimdymui, reikes skatint, gimdysiu be skausmo. Sutariam, kad nakti dar praleisiu namie, o anksti is ryto ateisiu gimdyt. Leido pasirinkt nakti ligoninej ar namie, bet gimdymas vistiek tik ryte butu prasidejes, tikejosi, kad namie pavyks nors truputi pamiegot. Ta naktis buvo lygiai tokia pat baisi kaip ir ta diena kai suzinojom, kad kazkas negerai musu vaikiukui. Visa nakti su asarom laukiau gal dar ispirs musu mazius, bet taip ir nesulaukiau... Ryte nuejom gimdyt, toks keistas jausmas kai zinai jog eini gimdyt, bet zinai kad nieko neparsivesi namo.
Esu dekinga gydytojai, kad viskas vyko greitai ir praktiskai be jokio skausmo. Tikriausiai per ta nakti, o gal jau ir nuo to laiko kai suzinojom, kad kazkas negerai buvau susitaikius su tuo kas mums skirta, del to paciai buvo ramiau per gimdyma. Jau zinojau, kad jis nesuverks ir nelaukiau to. Norejau tik ji pamatyti... ir pamaciau, jis buvo toks grazus, musu berniukas... Jokiu isoriniu apsigimimo zymiu... jis taip ir liks musu angeliuku, amzinai bus musu kudikelis...
Papildyta:ups, gal ir per ilgas pasisakymas isejo, nepykit jei pavargsit skaityt
as jau 33 metus kirmyju bute tai man jau iki kaulu smegenu persismelke
kai paskutinius skudurus nuvilks,tada ir manikenesim 
.
. As irgi 800 lt uz sildyma sumokejau kovo menesi 
, ar jums pavyksta nors kazkiek atsipalaiduoti ir negalvoti apie viska, kas gali buti baisaus, tiesiog dziaugtis pilvuku, kurti planelius 
, tai belieka susitaikyti su faktu, kad bet kuria diena gali tekti sakyti " sveika prisijungusi". 
.... 
