Kaip sužinoti, ar yra tas "trečias"?

hm... perskaiciusii viska nuo pradziu iki galo, kazkaip girba galvoje, jog kazkam(autorei) buvo uzejusi liudnumo akimirka, gal susipyke katik buvo ar panasiai. ir nebuvo jau taip, kaip buvo situacija apibudinta. nes jos atremimas kiekvieno norincio jai padeti, vyro isteisinimui, sukelia abejoniu, ar cia tikra istorija buvo ar netgi prasimanymas. nes kad ir ka pasiulydavo forumu dalyviai: a) ji isteisndavo vyra. nesiryzdavo nieko imtis drasesnio, neva ar verta santykiais rizikuoti( nors minejo, kad jie blogi, toks jausmas kad isvis net negyvena kartu, tik keliom valandom susimato) c) kad ir koks pasiulymas bebutu buves, is jos atsakymo supranti kad ji tai jau isbandziusi,kazkaip netiketai ir keistai. ir d) koks keistas ir stebuklingas santykiu pagerejimas! as kai buvau jauna ir noredavau demesio ir uzuojautos, nes man budavo trumpalaike depresija taip pat chatuose susimastydavau dramatizuoti paprasta savo gyvenimo ivyki.
nu, tikekimes kad cia tik mano apsirikimas, ir po menesio neatsiras kitu niku kita keista istorija, su panasia pabaiga

InesaP,
visų pirma, dėkui, jog netingėjai skaityti bei gilintis į situaciją.

A)Tiesa, vyrą teisinu. Nors pati vis dar abejoju dėl galimo trečio (o tiksliau- trečios) buvimo, tačiau bent kol kas neturiu svarių įrodymų. O komentarai iš serijos "visi vyrai neištikimi" ar "panardink jo pasididžiavimą į vonią" man pačiai tikrai nepriimtini. Gerbiu jį (kol nepagavau- tol jo kaltė nėra įrodyta), gerbiu ir pati save. Iš kitos pusės, iš savo pačios draugių girdžiu, jog pernelyg dažnai pateisinu kitų žmonių elgesį, stengiuosi jį toleruoti net tada, kai tai skaudina mane. Galbūt čia manoji bloga charakterio savybė.

B)Taip, vis dar nenoriu jo prarasti. Turiu vilties, jog galbūt nėra tos meilužės. O kol yra viltis, pačiai santykių griauti nesinori. Griaučiau tik tuomet, kai žinočiau, jog nėra kelio atgal (o išdavystės atveju kelio atgal jam tikrai nebebūtų).

C)Taip, bandžiau daugelį tų švelnesnių priemonių. Nebūčiau registravusis forume, jei tai būtų šviežias ir nebandytas spręsti dalykas. Kai nebežinojau, ko griebtis- kreipiausi čia. Nors iš kitos pusės- nesi teisi. Nebandžiau jo sekti mašina, netikėtai atvažiuoti ir dar kitų siūlytų dalykų.

D)Taip, santykių pagerėjimas man ir pačiai keistas. Tačiau istorija nesibaigė, dar pati svarstau ir tikiuosi tikrai išsiaiškinti, kokia situacija čia buvo.

Taigi, situaciją apibūdinau taip, kokia ji buvo ir kaip ją mačiau savo akimis. Galbūt ir norėjau (ir tebenoriu) šiokios tokios užuojautos, nežinodama, dėl ko griūva manoji draugystė. Tačiau jei būčiau norėjusi tik sukurti melodramos istoriją, gal būčiau sugalvojusi dramatiškesnę, nemanai?

ex ne ex reikia mums viską žinot!

Ir vėl grįžtu su savo problemomis...
Vakar sužinojau, kad jam teks išvažiuoti į komandiruotę. Teoriškai turėčiau džiaugtis- kylanti kvalifikacija (ar kaip tai pavadinti), pliusas jo karjeroje. Pati gavusi tokį pasiūlymą dar ką tik būčiau šokinėjusi iki lubų. Krizės laikais tikrai ne kiekviena darbovietė gali organizuoti prestižinius intensyvius mokymus ir dar kitoje šalyje...

Tačiau. Aš juo nepasitikiu. Visiškai nepasitikiu.

1.Mūsų santykiuose kažkas ne taip ir aš net nežinau, kas. O atstumas tikrai nesuartina žmonių.

2.Pati nesu buvusi ne vienam savo ex ištikima. Jaunystė-kvailystė, švelnumo ilgesys, tinkama proga ir...sugriauti santykiai. Sugebėdavau tai nuslėpti nuo jų, bet ne nuo savęs pačios.

3.Žinau, kad jis išdavinėjo savo ex. Sako, kad aš kitokia ir tarp mūsų kitaip, bet esu tokios nuomonės, kad jei žmogaus sąžinė taip leido elgtis- leis ir toliau. Juk jei ji sužinojo, tai nereiškia, kad sužinosiu aš...

4. Ir pati didžiausia bėda- alkoholis. Išgėręs jis, švelniai tariant, nekontroliuoja savęs. Teko ir savo akimis matyti, kaip girtas jis ir žiūri, ir kabinasi prie kitų. Bet tuomet net nelabai buvo aišku, ar mes jau pora, ar dar ne, tad ir nepykau, tik nutempiau į taxi. Bet atmintyje liko. Labai ryškiai. Po to problema išsisprendė kaip ir savaime, jis pats pripažįsta, kad girtas daro nesąmones (o vėliau net neprisimena), tad nenorėdamas prarasti manęs nustojo vartoti alkoholį.

Ir galvoje taip ir kyla mintys apie kitą šalį, gražius viešbučius, vienišas naktis, o jei dar alkoholis... Žinau, kad jei norės- nesulaikysiu nuo kitų, žinau, kad negalėsiu visą laiką būti šalia jo ir nuo kažko saugoti. Juk ne mažas vaikas. Tik aš tikrai labai labai nenoriu, jog jis prarastų mane. Ir labai noriu tikėti, kad ir aš galiu turėti normalius santykius.

Labai labai prašau jūsų patarimų ir pamąstymų šia tema...

Manau cia puiki proga pasitikrinti savo jausmus abiems jums. Zmogus dirbt vaziuoja, o Jus jau is anksto nusiteikusi,kad prarasite ji... Manau kad esate jau per daug itari (tik nesupykite ) ir savininkiska. Gal del to jusiskis ir verziasi is namu, kur jam apinasris maunamas ?

Dėl per didelio įtarumo tikrai sutinku Tik nežinau, ką su savim padaryti ir ramiai džiaugtis gyvenimu... Sunku net nusakyti, koks jausmas, kai visą laiką graužiu save ir galvoju, kad jei tik išgers- viskas bus baigta. Lyg gyvenčiau ant tiksinčios bombos...

Tai vat ir pradekitspresti problema nuo to, kad daugiau prisigalvojate,nei galetumet savajam prikisti. Kazkodel man atrodo,kad cia kalba Jusu nepasitikejimas savimi- galbut jauciates nepilnaverte del kazko,o galnepakankamai grazi,stipri ar ka... Gal nekibkit su juo sneket apie JO galima bloga elgesi, o pabandykite paklausti,kaip jis Jus vertina,kuo esate jam patraukli ir pan. Ir aisku bandykite ir stenkites patiketi tuo,ka isgirsite

Tas tiesa, kad tai bus proga pasitikrinti savo jausmus abiems, taciau, itariu, tai jusu visai neguodzia. Labai jus suprantu, nes ir MB isvykes i uzsieni. Kai suzinojau, kad ji issiuncia ir pakankamai ilgam laikui - jaciausi panasiai ir tikrai kilo daug vidiniu konfliktu. Del saves as neabejojau - esu pakankamai stabilus zmogus ir pakankamai savarankiska, kad isgyvenciau. Taciau del jo ir del santykiu kirbejo ivairiu abejoniu ir buvo ivairiu baimiu.
Pirma savaite jauciausi baisiai. Net pati negalvojau, kad tas jo isvykimas man bus toks stresas. Taigi pirmoji savaite buvo tikrai sunki - ir nervinausi, ir draskiausi, ir vietos neradau, ir visokios mintys i galva lindo be perstojo.
Antra savaite pradejau ramintis po truputi ir po truputi galvoti, kaip as galeciau savo ta priverstine vienatve isnaudoti, ka gero nuveikti, kuo uzsiimti, kam anksciau nerasdavau laiko. Zodziu pradejau mastyti kaip gyventi sau ir del saves
Trecia savaite pradejau po truputi tai igyvendinti ir praejus beveik menesiui jau buvau apsipratusi su savo padetim ir faktiskai nustojau nervintis ir sukti sau galva del to, ka jis veikia ar ka jis daro.
Tiesiog supratau, kad as situ dalyku nesukontroliuosiu. Ir nepakeisiu. As zinosiu tik tiek, kiek jis man pasakys, o suzinoti ka nors daugiau neturiu jokiu galimybiu. Jis per toli. Ir nereikia juodinti sau gyvenimo kiekviena diena galvojant apie tai, ka jis veikia ar del to nervinantis. Teisiog pasistengiau nuo to atsiriboti. Nesakau, kad pasisekdavo visu 100 procentu - bet kai pagaudavau save vel uzsiimant spelionem, itarinejimais ir galvojimais o gal jis ten, o gal kitur - stabdydavau save ir uzsiimdavau savais reikalais.
Dabar jau apsipratau. Jis parvaziuoja, po to vel isvaziuoja - o as gyvenu toliau Zinoma jauciu kazkoki diskomforta, taciau jau nebepanikuoju. Zinau, kad tokia situacija. Zinau, kad galima gyventi ir taip. Ir stengiuosi nesigilitni ir nesukti sau galveles, ka jis veikia ten. Tiesiog, kad paciai nuo tu minciu ir abejoniu stogelis nenuvaziuotu.
Nebijok, tai nera jau taip baisu ir taip blogai

Čia lyg pirštu į akį... Dėl grožio nesiskundžiu (gamta nepasityčiojo, telieka dėti tik daug laiko, pinigų ir pastangų, komplimentų iš aplinkinių sulaukiu tikrai daug), savarankiškumo netrūksta (daug gyvenime pasiekiau be jokios pagalbos, tik savo jėgomis), viskas lyg ir būtų gerai, BET...
Visada norėjau vyro, kuris nebūtų eilinis. Ne materialine, tačiau savo asmeninių savybių, dvasingumo, potyrių prasme. Būtent dėl to ir negerbiau bei nevertinau savo buvusiųjų- žinojau, kad tokių pat yra pilnos gatvės. Sutikusi saviškį, supratau, jog jis yra tas, kurio ieškojau. Mano matavimais- tikrai ypatingas žmogus.
Deja, laikui bėgant šalia tokio žmogaus pati ėmiau jaustis prastesnė. O ką aš? Mokykla, atestatas su pagyrimu, bakalauras, magistras, vairavimo teisės, darbas biure... Viskas pagal planą, tačiau ir jokių idėjų, nesu ypatinga sava asmenybe.
O jo pasaulis ir gyvenimas ne toks. Aplink jį sukasi vien labai kūrybingi žmonės, jis užsiima, moka ir domisi tokiais dalykais, kurie nėra įprasti kiekvienam mirtingajam.

Galbūt jau per daug nukrypau nuo temos. Tačiau niekaip nerandu to, kas leistų man save laikyti jo akyse kažkuo ypatingą. Klausiu, kuo žaviu- grožiu, protu, linksmumu. Bet neturiu nieko tokio dėl ko jis galėtų manimi pasigirti draugams. Gal supratote apie ką aš.

Itariu kad suprantu. Na patarimas is manes matyt bus pats pats banaliausias- tuctuojau, tuoj pat susiraskite sau uzklasines veiklos. Ir ne aukstaji moksla,o pvz pilvo sokio kursus Kaip tik maciau bent Kaune organizuojama nauja grupe Siulyciau susirast veikla abiems, taciau siuo atveju tai nelabai galima del dvieju priezasciu- 1) jis isvyksta i komandiruote; 2) neduok dieve jis naujojoj veikloj pranoks Jus, is naujo grius visi tiltai. Jus ypatinga savo groziu? Tai suzibekite! Neleiskite abejoniu kirminui grauzti jusu meiles obuoli, geriau pati kaskite dideliais kasniais. Kaip ir sakiau, net pilvo sokis jo (ir net ne jo ) akyse parodys Jusu asmenybe kitu kampu. Padarykite kazka neiprasta sau, jam, ir visiems Jus pazystantiems.
Papildyta:
O siaip tai izvelgiu netgi labai gera pliusa tame, kad pas Jus, anot pacios, viskas lyg pagal plana. Kurybiskiems, verzliems zmonems, kokiu as isivaizduoju Jusu antra puse, tiesiog butinas ramybes uostas. Jei ji supa isskirtiniai, ypatingi zmones, manau,Jus esate isskirtine JAM savo pastovumu.

Siaubas, kam taip save mindžiojate, juk kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Mylėkit pirmiausia save, priimkit save tokią kokia esate, su visomis ydomis ir netobulumais. O svarbiausia NELYGINKITE SU KITAIS, JŪS ESATE JŪS!!!
Na kaip kitas žmogus gali mylėtu jus, jei pati taip savęs nemylite.
Patarimas: kol jo nebus, paskirkite laiką savęs paanalizavimui, atraskite meilę sau. Kai suprasite, kas yra tokia meilė, susitvarkys ir visur kitur

Man ši idėja labai labai patiko- jam išvykus neturėčiau laiko liūdėti, be to, galbūt pavyktų sužadinti jo paties norą kuo greičiau grįžti- pamatyti, ko jo moteris išmoko. Reikia pasidomėti, kas yra pasiūloje

Papildyta:

Tikiuosi, kad ir aš turėsiu pakankamai jėgų tai išgyventi. Dabar bent žinosiu, kad yra moterų, kurios jau gali ramiai į tai reaguoti