Taigi... po vakarykščių nuotaikos pagerėjimų aš vėl šičia.

Nepykit, tikrai norisi pasiguosti...
Vakar buvo mūsų apsigyvenimo kartu "jubiliejus", t.y. lygiai metai, kaip nutarėme gyventi kartu. Žinau, kad vyrai tokių dienų neseka ir šiaip linkę pamiršti datas, tad vis atsargiai primindavau, jog man tai svarbu ir aš norėčiau tą dieną gražiai pažymėti, jaukiai pabūti ir pakelti taures už mudu. Atrodė, kad jis suprato, nes pats kalendoriuje pažymėjo tą dieną ir apipiešė gėlytėmis, žino, kad dėl gėlių einu iš proto. Tikėjausi...
Planavau paruošti šventinę vakarienę, tačiau jis pranešė, jog net apytiksliai nežino, kada grįš iš darbo. Supratau, kad kaip siurprizas tikrai nepavyks, o ruošti jau jam grįžus... Et, nutariau, kad tiesiog pasiūlysiu apsilankyti restorane. Paruošiau ir mažytę mielą smulkmeną-dovanėlę.
Grįžo vėlai. Tuščiomis rankomis, perkreiptu veidu. Net nespėjau pagalvoti, kaip reaguoti, kai pranešė, jog karščiuoja. Burbtelėjo tik "sveikinu", bet irgi negalvojau nuliūsti- nešiau į lovą arbatą, purenau patalus ir galvojau, kad tik smarkiau nesusirgtų...
Ir ką? Šįryt išlėkė darban- mat vakar ne viską spėjęs baigti. Lyg ir suprantama, vakar prastai jautėsi, neabejojau, kad nebūtų galėjęs normaliai dirbti. O štai neseniai sulaukiau skambučio- vakare grįš labai vėlai, mat draugo gimtadienis. Net ne artimo, nes būčiau ir pati žinojusi datą, galų gale, gal net būčiau pakviesta.
Taip ir nežinau- ar žagsėti, ar verkti. Apmaudu, kad aš vėl netikėtai palikta viena (skambino pora draugų, bet atsisakiau, sakydama, jog nesinori jo karščiuojančio palikti...dabar nesinori ir skelbtis, kad iš manęs vėl pasityčiojo), o dar labiau- jog per prastai jautėsi, kad paminėtume mūsų šventę, tačiau nepraėjus net parai, jis jau jaučiasi super gerai, kad važinėtų po pažįstamų gimtadienius.
Šią akimirką aš tikrai nesuprantu, kodėl aš išvis dar esu su juo.