Skaitau pasakas laisvalaikiu, kai dukrytė nori, kad jai skaityčiau knygutes.
O vakarais, prieš miegą seku pačias populiariausias, dar savo vaikystės pasakas..visas kurias atsimenu, kurias man sekė tėveliai..bet absoliučiai pamiršau "Pagranduką"..o dukra tiek nori, kad pasekčiau..kur rast?
Papildyta:Radau www.jppc.lt tinklalapyje psichoterapinę pasaką. Man labai patiko
Gal galima čia parašyti?
"Sako, buvo Ožiukas, kuris norėjo badytis... Kur Kaktusas apie tai išgirdo? Aha, pagaliau atsiminė. Mama skaitė savo Mergaitei pasaką. Taip taip, praėjusį sekmadienį, vakare, jos sėdėjo minkštame senoviniame fotelyje, užsidegusios jaukią rausvą lemputę ir tyliai skaitė. Abi laukė Tėčio pareinant. Jis dažai kažkur užtrukdavo, ir tada degdavo šilta rausva lemputė, skleisdama švelnių šešėlių nėrinius. O kai sugrįždavo Tėtis, kambaryje uždegdavo storą pilvotą šviestuvą palubėje. Kaktusui labiau patiko rausvoji lemputė, jos šviesa buvo panaši į žiedą, kurį jis stropiai išskleisdavo kiekvieną pavasarį. Tačiau Mamai su Mergaite, atrodo, labiau patikdavo degintį storajį šviestuvą. Tada jos būdavo linksmesnės, daugiau ir garsiau šnekėdavosi.
Kaktusas vėl sugrįžta prie savo minties apie Ožiuką, kuris norėjo badytis, jo nuotaika visai surūgo. Mat Kaktusas irgi nori badytis. Bėda, kad jis neturi spyglių. Tikrų spyglių, tokių kaip kaimynų kaktuso. Jis dažnai mato, kaip lange priešais, kur stovi išdidus gražuolis ilgais spygliais, pasirodo senutė su laistytuvu, atsargiai pilsto vandenį iš visų pusių ir beveik visada įsiduria. Spygliuotis labai išsikerojęs, ir, jį laistant, tenka vikriai suktis, kad nesusižeistum. O Senutei, matyt, jau nebepavyksta. Kaktusas negirdi, ką sako tuo metu Senutė, bet mato, kaip ji kaskart staigiu judesiu atitraukia ranką nuo Gražuolio, jos veidas skausmingai susiraukia, o po to tenka traukti iš rankos spyglį. Štai kiek kančių kitiems teikia tas begėdis!
O jis pats? Juk jis visai nesibado, spyglių vietoje stypso tik švelnūs stagariukai. Pasibaisėtina. Gėda stovėti ant lango. Laisto jį visi kažkaip abejingai, be jokio jausmo. Tik kartą per metus, kai ant jo užsidega rausvas žiedas, visi šypsosi, rodo kitiems. Tai trunka neilgai. Be to, tai moka padaryti ir kaimynų kaktusas. Tik jam pavyksta kur kas šauniau, žiedas būna raudonas, plieskia kaip degantis laužas, ir visi jį pastebi beveik nuo gatvės pradžios. Maža to, tas pamaiva puikuojasi žiedu net du kartus per metus...
Kaktuso nuotaika visiškai subjuro. Jis žinojo, kad pavydėti negražu,- Tėtis dažnai tai primindavo Mergaitei. Jis nepavydėjo kaimynų Gražuoliui, tačiau nemėgo jo prasto skonio ir įžūlumo. Na kur tai matyta - žydėti du kartus per metus ir dar ryškiais, raudonais lėkštais žiedais, kuriuos visi pastebi iš toli. Jokio subtilumo. Kai labai supykdavo, Kaktusas kaimyną pravardžiuodavo isteriku. Šitą žodį jis išmoko iš Tėčio,- kartą jis taip pavadino Mamą.
Nelabai Kaktusui patiko ir Mama. Ji dažnai mėgo pašūkauti, ypač ant Tėčio. Apskritai, Kaktuso nuomone, Mama buvo keistoka - tai švelni, maloni, tai suirzusi, priekabi. Ji labai mėgo raudoną spalvą. Žodžiu, ji buvo net kažkuo panaši į kaimynų kaktusą. Tiesa, ji nemokėjo badytis, bet, atrodo, galėjo įgelti,- taip bent sakė Tėtis.
Jo mintys vėl nukrypo prie tų žmonių. Lyg būtų maža savų problemų. Taip, Kaktusas nepavydi, o tik nemėgsta kaimyno. Nemėgsta dėl to, kad pats neturi spyglių, kad švelnų rausvą žiedą sukrauna tik kartą per metus ir susilaukia labai mažai dėmesio. O jo taip trūksta! Viešpatie, lygiai taip pat sako ir Mama Tėčiui.
Liūdniausia vis dėlto, kad jis nemoka badytis. Ak, kaip jis badytųsi, jei turėtų spyglius! Jausdami jo spygliuotą charakterį, visi išgyventų tik dėl jo. Kaip būtų gera gyventi, jei turėtum spyglių. Jaustumeis stiprus, galingas, gražus. Badytum visus, kiek tik nori. Kaktusas neskaudintų tik Mergaitės. Ji dar visai nedidelė ir visai nepanaši nei į Mamą, nei į Tėtį, nei į kaimynų kaktusą. Ji miela svajotoja, mėgsta piešti gėles, žinoma, ir kaktusus. Gražiai skambina pianinu, kalba tyliai ir dėvi puikią rausvą suknelę...
Tėtis, atrodo, neblogas žmogus. Tiesa, jis retai būna namuose ir dažnai kalba ne visai suprantamais žodžiais. Kaktusas girdėjo, kad jis gydo žmones, kažką tyrinėja ir yra labai užsiėmęs. Beje, jis niekada nelaisto Kaktuso. O tai jau nemažas trūkumas. Tėtį už tai galima ir pabadyti. Mamai galima įdurti, kad ji panaši į kaimynų kaktusą.
Čia Kaktuso mintis nutraukia baisus trenksmas. Na ir kas galėjo pagalvoti! Nuo kaimynų lango krenta gražuolis kaktusas. Krenta, pastumtas kažkokios jaunos moters, ji susiraukusi čiulpia pirštą. Viskas aišku: jaunajai moteriai neužteko kantrybės, įsidūrusi ji išstūmė Gražuolį lauk. Kaktusui ėmė darytis nejauku. Jam net pagailo iškritusio vargšo. Tokios pabaigos kaktusas tikrai neiįsivaizdavo. Naktį Kaktusui trukdė miegoti atsiradusi nauja mintis - gal ir neverta badytis?
Visiškai Kaktuso mąstyseną pakeitė įvykiai jų namuose. Dingo Tėtis. Taip taip, jis visai nebepareina namo. Po mėnesio, išklausęs visų kalbų, Kaktusas padarė tokią išvadą - Tėtis negalėjo išmesti Mamos pro langą, todėl išėjo pats. Mama labai pasikeitė. Tapo tyli, liūdna, niekam nebeįgelia. Tiesiog gaila į ją žiūrėti.
Mergaitę dar prieš šiuos baisius įvykius išsivežė Močiutė. Gerai, kad ji visko nematė.
Dar mėnesį pagalvojęs, Kaktusas priėjo išvadą, kad taip įvyko dėl to, jog Mama badėsi, mokėjo įgelti. Matyt, išties neverta badytis. Tai prie gero neveda. Kaktusas mokėjo daryti išvadas. Noras badytis vis mažėjo.
Jis sukrovė pavasarinį žiedą. Kažkodėl išsiskleidė kaip niekada puikus, ypatingo rausvumo žiedas. Tik vėliau Kaktusas supras, kas šįkart jo žiedą maitino - išnykstantis noras badytis. Taip atsivėrė kelias stipriausiems ir gražiausiems jo žalios sielos syvams...
Paskui prasidėjo stebuklai, visai kaip tikroje pasakoje. Kaktusas girdėjo, kaip Mama paskambino Tėčiui ir pasakė, kad vėl pražydo Kaktusas. Kaip tada... Kada, Kaktusas neatsimena, jis, matyt, dar buvo labai mažas. Tačiau, ko gero, tai buvo reikšmingas įvykis Mamos ir Tėčio gyvenime. Pajutęs savo svarbą, įkvėptas tokių gražių jausmų, Kaktusas sukrovė ir antrą žiedą! Tokio įvykio nebuvo neikada. Tos dienos vakare jau prasidėjo neįtikėtini įvykiai. Visų pirma atėjo Tėtis. Vėl degė storasis šviestuvas palubėje. Tėčio su Mama negalėjai atpažinti - jų pokalbyje Kaktusas girdėjo muziką. Jam buvo net neįdomu, apie ką jie kalbėjosi, jis tik klausėsi žodžių ir balsų simfonijos.
Rytą Kaktusą pažadino skambus Mergaitės balsas. Kaktusas apsidaitė ir pamatė prie jo stovinčius Močiutę, Mergaitę, Tėtį ir Mamą. Už lango stiepėsi dar keli nepažįstami žmonės. Visi žiūrėjo į jį, Kaktusą! Tada ir Kaktusas pasižiūrėjo į save, bet savęs nerado, nes visas jo paviršius švytėjo nuostabiais rausvais žiedais. Kaip, kodėl, iš kur?! Kaktusas jautėsi pernelyg laimingas, kad galėtų tai aiškintis. Vėliau jis supras, kad neverta badytis."
Čia ypatingai sveika paskaityti suaugusiems..tėčiams ir mamoms
Šiaip dabar nebe taip svarbu ką,svarbiau,kad būtų ta pasaka... 
