kaip "nesubobėti" atsiradus vaikeliui?

pasidalinsiu savo patirtim del "nesubobejimo" dar budama nescia, kai jau nebedirbau, pradejau lankyti kursus ir tesiu juos jau gimus vaikeliui (i kursus isejau praejus vos 1 savaitei po gimdymo). taip kelis kartus per savaite kelioms valandoms iseinu is namu, tobulinu savo zinias ir visiskai neatitrukstu nuo darbiniu reikalu, "pravedinu" smegenis nuo minciu apie pienuka ir pampersiukus, pabendrauju su zmonem, esu priversta pasipuosti, pasidazyti, pasitempti.
del vyru... as manau, reiktu ne drausti jiems eiti i diskotekas ir liepti sedeti kartu namie, nes "vaika kartu daret", o tartis , kad pvz viena menesi jis iseina pasitusint ar susitikti su draugais, kita - jaunoji mamyte. taip abu prasiblaskys ir nei vienas nesijaus "ikalintas".
dar labai stebiuosi, kai kitos mamos sako: paaugs vaikas, tada eisiu i kirpykla/grozio salona/sportuoti. o kodel gi iskart negalima? negi vyras (ar pvz seneliai, jei tam paciam mieste gyvena) negali KELIAS VALANDAS vienas su vaiku pabuti?
bet aisku, kad moteris, gimus vaikui, tikrai nebebus tokia kaip anksciau. galvoj visu pirma suksis mintys apie mazyli, noresis visiems pasakoti apie ji, taip ypac uzknisant vaiku neturincius draugus ir fiziskai, bent jau nestumo ir zindymo laikotarpiu, savijauta ir galimybes bus ne kaip anksciau. as nesenai susiplanavau viena toki ilgesni isejima su draugem: is pradziu i svecius, po to i kluba. atrode, viskas aisku: vaikelis su teveliu, pienukas is anksto nutrauktas stovi saldytuve. bet po to pagalvojau: o kas bus su mano pieno pertekusia, skaudancia ir varvancia krutine - negi i mazyti rankinuka turesiu elektrini avent'a detis ir klubo tulike piena nusitraukineti tai vel reikia viska apskaiciuoti, apgalvoti. kol drauges pries iseidamos dazysis, man teks piena traukti, klube busiu ne kiek noriu, o kol krutine prades skaudeti...na, bet kad ir apribotai, be spontaniskumo, vistiek nesiruosiu atsisakyti savo megstamu pramogu ir sedeti namie "bebobejant"

Sveikutės Galbūt tarp Jūsų ar Jūsų pažįstamų atsirastų mamyčių, norinčių savo istorija (žinoma, galima ir anonimiškai), pasidalinti su skaitytojais spaudoje?

Jeigu susidūrėte su kokia nors neįprasta situacija nėštumo ar gimdymo eigoje, ar pan., ir norėtumėt apie tai papasakoti, būttinai parašykite man į asmeninį paštą – pateiksiu išsamesnės informacijos smile.gif

Tiesiog nepamirštu, kad esu ne tik mama, bet ir moteris, žmona, asmenybė, žmogus...
Yra toks pasakymas - kai būni su vaiku, skirk jam 100 proc. savęs, bet neskirk 100 proc. savęs vaikui apskritai

Mano receptas - kasdien kažkur išeiti iš namų. Su vaiku pasivaikščioti neinu aplink namą, o važiuoju į Laisvės al., Senamiestį ar pan. Tai natūraliai verčia pasitempti, kažką gražiau apsirengti, perbraukti blakstienas tušu. Vėl gi, čia dar turbūt ir nuo pačios moters priklauso, juk sakoma, kai nenori- ieškai priežasčių, kai nori galimybių

o ka studijuoji? nes as busiu 4 kurse, kai vaikutis gims ir nezinau, ar spesiu viska padaryti be akademiniu, palikus vaika mociutei kelioms valandoms... jeigu bus labai sunku, tai neturesiu laiko niekam... tada tai bus tikrai subobejimas...

nu tikrai nesubobėjimas nespėsi suktis, juk tiek visko reikės padaryti. Bet su artimųjų pagalba tikrai įmanoma apsieiti ir be akademinių. (o šiaip tai dar toks mažas tas jūsų nėštumas, ramiai nešiokit, nesinervinkit taip toli ateitin).

gera tema pakilo i virsu.
po gimdymo pirmus 4 men visur laksciau, neleidau sau subobet, graziai rengiausi, daziausi, mazyte prisisiru prie saves ir bent po parduotuves, pas drauges ir pan. gerai buvo vasara, vaikas nesunkus, geras oras. bet atejo ziema, ji mane subobino. vaiko vaikjuostej nebeprisirisi patogiai, nes striuke, vaiko kombinzonas..tikrai sunku judet (po striuke taip pat) plius labai slidu, masinos neturim, autobusais neprisivazinesi kai aplink ciaudo, vaikas vezime ilgai neisguli, o ir is 4a nusitempt vienai nelengva be lifto (vyras dirba). na ir ka, sedziu namie... tikrai labai nenorejau bobet, maniau gyvenima gyvensu taip pat socialiai aktyviai kaip iki gimdymo. esu 4kurso studente dieniniame, buvau pasiryzus baigt siemet. rugsejo pirma savaite pavaiksciojau su vaiku, buvo gan linksma tiek man tiek kursiokam, vaikas daug miegojo. bet supratau, kad nesigaus pabaigt paskutiniu metu su mazu kudikiu, maitinu pati, palikt nera kam. pasiemiau akademines. o ir vaikui pirmi gyveimo metai daug ka reiskia, o moksluose tai tik kazkokie metai kur niekur nepabegs. va ir baigesi asmeninis gyvenimas. o dar...vyras isvaziavo darbo reikalais i uzsieni, jam suskaudo pilva ir teko operuot apendicita, namuose sedziu dabar viena... vis kaltinu saltus orus ir ziema kad iseit dorai niekur negaliu. sakau jei gyvenciau kalifornijoj ar kur silta tai gyvenimas taip nesustotu. gal kvaila kaltint orus, bet taip jau man nutiko.

o nėra mamos ar anytos šalia, kad padėtų kažkiek prasiblaškyt?

vyras turi daug giminiu, bet ne lietuvoje. mano mama daug dirba, yra salia bet is darbo grizus krenta i patalus. na taip, buna kartais kokia valandike ateina panesioja mazyte...bet su tokia kokia valandike vakare, nei studijuot nie ka tik indus issiplaut. kai vyras namuose tai man didele pramoga i maxima, jei einu po 21val tai bunu ten iki uzsidarymo visas etiketes perskaitau. dar gerai va nakti vaikas uzmigo nakties miegu, tai kazka internete isziuriu, bet velgi ieskau geru prekiu kudikiui, vis to ano reikia, ir viskas tik aplink taip ir sukasi. esu jauna 22m mamyte bet jauciuosi lyg man butu visi 50. ar tikrai beda manyje ar visgi blogame ore, ar tai, kad man is tikruju beveik niekas nepadeda namuose. o jei veikas butu neramus tai isproteciau. smegenys mano jau atrofuojasi, vis orasau studijuojanciu draugu kad atsiustu kokius darbus uz juos padaryt...

Gal čia jaunas amžius kaltas tiesiog, kad ramiai tos motinystės pradžios išgyvent nesinori Man ir su pirmu panašiai buvo. Bet samdėmės auklę, tokia ta mano išeitis buvo. O draugės? nes vis rašot, kad viena...tai bent pas save, nežinau, keksiukų kepimo šventes darykit, pažvygaukit, atsigausit Juk kiek ta kūdikystė tetrunka, viešpatie, patikėkit manim, vėliau viskas kitaip atrodys tikrai.

Man subobėjimas siejasi su nesirūpinimu savo išvaizda (chalatas namie, nešukuota galva, jei niekur neini) ir padidintu bambėjimu bei nurodinėjimu visiem, kaip ką daryti.
Šito po dviejų metų vaiko auginimo turiu su kaupu. Na, dėl išvaizdos kažkiek susikračiau, pagalvojus, kad visai jau bomže virtau, bet faktas toks - į kirpyklą neišlendu jau virš dviejų metų, paskutinysyk 8-ą nėštumo mėnesį buvau... Taip, galbūt kažkiek dėl to kalta mano fobija skambinti telefonu ir užsirašyti pas kirpėją, nu bet tačiau faktai lieka faktais - košmaras toks nesirūpinimas savim...
Bambu irgi neužsičiaupdama, dar ir keiktis pradėjau, labai gražu - ypač kai vaikas jau ima vis daugiau suprast ir tuoj ims daugiau kalbėt...
Nors save keikiu kaip nežinau kas, bet vyrui pastoviai aiškinu, kaip jam rūpintis mūsų vaiku, nors puikiai rūpinasi ir be manęs.
Taigi esmi bjauri boba, savo vyrui vis menkiau patraukli - nes nebemoku mylėt savęs. Išties pernelyg atsidaviau vaikui - svarbu dukra pavalgius, aš galiu ir nevalgyt, svarbu dukra pamiegojus, aš galiu ir nemiegot... Čia mano amžini fokusai - rūpintis kitais, save pamirštant, tad vaikas tam duoda platų "poligoną", nes jis kaip ir to rūpesčio reikalauja, bet matyt - ne tiek...

Nežinau, kame priežastys. Gal nežmoniškame nuovargyje - dirbu nuo tada, kai vaikui suėjo trys mėnesiai, ir toks tempas - vaikas neramus, dieną jį prižiūri, naktį sūpuoji, o kai užmiega - dirbi... Dar tik kokie trys mėnesiai, kai ištaikau bent kas antrą naktį pamiegot po penkias valandas. Įprastai miegodavau tris, o keturios - jau atostogos.
Gal sveikatos problemose - pasirodo, pas mane mažakraujystė aukščiausio laipsnio, tik užslėpta, bendras kraujas jos nerodė...

Ir toks kraupumas apima, kad nematau "way out" - išeities... Kažkokiu fantastiniu būdu reik atkentėt tokį krūvį iki vaikas išeis daržan ir aš galų gale galėsiu dirbt dieną, o naktį miegot. Bet sveikatos nėr jau dabar, o darželis tik už devynių mėnesių...

Ir bijau, kad per tuos devynis mėnesius galutinai susiėsiu su savo vyru, jau liaujasi po truputį mane gerbt, o man tai yra pats nepakenčiamiausias dalykas vyrų ir moterų santykiuose...

Šiaip šioje temoje buvo daug pasimąstymų, ką galima būtų daryti egoistiškai vardan savęs, ir jie visai teisingi ir išmintingi, bet kalbant apie subobėjimą ir santykius su vyru esmė yra ta, kad dar reikia šį bei tą nuveikti dėl jo (aišku, jei jis nėra toks pilietis, kuris grįžta iš darbo, sėda su alum prie teliko ir reikalauja, jog po kojom vaikas nesimaišytų) - o iš kur tam paimti jėgų, aš nežinau iki šiol. Ta prasme man lengviau buvo pirmaisiais mėnesiais, buvo pogimdyvinė euforija, dar nedirbau... Bjauriausia bobėjime yra tas, kad tu tarsi sniego gniūžtė riedi nuo kalniuko - iš pradžių leidi sau šį bei tą leptelt vyro atžvilgiu ar šiek tiek mažiau pasirūpint savo išvaizda, o nuriedėjus nuo kalniuko baigi tuo, kad vanoji jį paskutiniais žodžiais ir dramblinėji po namus su chalatu, atsikišusiu pilvu, nes nebesportuoji, ir neplauta galva...
Kaip po velnių grįžt į tą pradinę snaigės būseną, kuri dar ne sniego kamuoliukas, ne gniūžtė ir ne senis besmegenis - va kur klausimas. Nes grįžt reikia, arba būsim siaubinga anekdotinė šeimynėlė (jau beveik esam, ką čia meluot...)
Matyt, blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad aš nenoriu, jog mano vaikas gyventų tokioje nesutariančių piliečių šeimoje (aš pati iš tokios, tai kankynė realiai), o turėčiau nenorėt rietis su savo vyru ir norėt būti jam patraukli... Tai ir bus matyt tas sumamėjimas, net nebesubobėjimas, kai keli vaiko interesus aukščiau visko, iki absurdo...

labai tikiuosi greit praeis tos blogos nuotaikos ir aplinkybes. tikiuosi kitamet grizt i studijas, pasistengsim kad vyras dazniau namuose butu ir priziuretu vaika, viskas turetu daug maz grizti i savo vezias bet pagalvojau, yra mamyciu kurios istisai namuose su vaikais, pametinukus gimdo. asiku tai nuostabu ir grazu, bet kai daug mazu vaiku tai dar sunkiau skirti laiko sau, ka jos daro tada....