Mano pačios patirtis tokia: su savo vyru susipažinau 17-likos, jam tada buvo 16-lika. Tėvams aišku ta draugystė atrodė vaikiška, bet aš nors ir jauna, kažkaip jaučiau žmogų. Tėvai su tuo metu mano būsimu vyru elgėsi labai šaltai, nes mano, kad "tokių meilių" dar bus daug. O mums buvo gera kartu, buvome nuoširdūs, nors jauni ir, be abejo, be gyvenimiškos patirties. Tėvams juokingai atrodė mano įsimylėjimas, man buvo skaudu dėl to. 20-ties pastojau. Kažkodėl šoko niekam nebuvo, nes vaikinas buvo pastovus, tik tėvai jaudinosi, jog tuo metu buvusi antrakursė nebaigs mokslų. Nėštumas buvo labai sunkus, gimdymas irgi. Pasiėmiau akademines dvejus metus. Mergaitė labai imti, bet ir labai energinga, aktyvi, besidominti viskuo, reikalaujanti dėmesio, protinga. Teko nesimokyti, o auginti mergytę. Kai ji paaugo grįžau tęsti mokslų. Studijavau taikomąją ir verslo informatiką, programavau, buvo sunku, labai didelis krūvis, jokių koliokviumų ar egzaminų perlaikymų.. Kai mokiausi trečiame kurse, su vyru nusprendėme vėl

Tėvams aišku nepatiko, vėl aiškino, kad nebaigsiu mokslų. Vaikelis gimė anksčiau, bet labai ramus, pasibaigiau mokslus, beje, per nėštumą ir dirbau - užsidirbau pašalpą pagal specialybę. Dabar aukštojo mokslo diplomas mano rankose, esu motinystės atostogose, turėsiu darbą po jų iš tiesų esu labai laiminga

Tenorėjau pasakyti, kad tėvų spaudimas dažnai būna per stiprus, jie nepasitiki vaikų jėgomis. Taip, man buvo labai sunku su dviem vaikai studijuoti, bet aš mokiausi naktimis, iš vaikų dėmesio neatėmiau, abu vaikus žindžiau iki metukų ir dviejų mėnesių stengiausi juos auginti savarankiškai. Švieskite, palaikykite, pasitikėkite savo vaikais. Kuo daugiau su jais bendraukite, niekada nesakykite, kad jie elgiasi nesąmoningai, kritikuokite labai atsargiai. Jaunimas jautrus, bet norintis bendrauti.