Maitinimas viešose vietose

Na niekaip nesuprantu tokių karštų diskusijų šita tema.
Jeigu jums nepatinka, negražu, ir visaip kaip nemalonu matyti, žiūrėti, stebėti kaip tos "blogosios" mamos maitina ir tampo SAVO kūdikius bet kur ir bet kada - tai nežiūrėkit, nematykit ir nestebėkit.Čia yra mamos reikalas kur ir kaip maitinti ir kur neštis SAVO kūdikį.Jeigu netyčia pamatėt kiap vaikutis valgo mamos krūtį - nusisukit ir tiek.Negi čia toks baisus dalykas - mama maitina vaiką viešoj vietoj Juokas ir tiek

Miela Virdzinija, labai stengiuosi šioje diskusijoje rašyti atsargiai, nereikšti per daug emocijų, dviejų trečdalių savo atsakymų iš viso nepublikavau, o čia staiga už kažką gaunu epitetą...

Daug dalykų apie viešą maitinimą ir leliukų nešiojimą pasakoju iš savo patirties, nes vaikai mano nebuvo ir nėra vadovėliniai miegu - valgau variantai...

Žinai, aš pastebiu, kad vaikams reikia veiksmo. Net ir tokiems mažiems mėnesio laiko kūdikėliams. Juos reikia nešioti, sūpuoti, vežioti, o jei to nedarai, tuomet jie klykia ir varo motiną iš proto. Ypač vakarais. Dar tai vadinama pilvo diegliais arba kolikomis. Ir dažniausiai tai pasireiškia vakarais, nuo 19 iki 24 val... Taigi, vienas iš būdų kaip padėti tokiam vaikui, yra išeiti iš namų. Dažnu atveju iš mano patirties užtenka žengti pro namų duris ir vaikas ramutėlis. Bet jei vėl grįši - jis klyks. Taigi, turi pasirinkimą vakarui: klykinti vaiką namuose; eiti pasivaikščioti į parką (o jau tamsu, nesaugu, maniškiai abu gimę žiemą); arba važiuoti į kokią ilgai dirbančią parduotuvę ir ten bent jau šiltai pravaikščiotą sunkų metą. Žinai, kartais jausdavausi nusikalusi per dieną, bet vis tiek važiuodavau kur nors, nes nuo parduotuvinių šviesų ir triukšmo, kaip tu ir sakai, leliukas pavargsta ir prie mamos ramiai užmiega

Mano vaizduotė man jau piešia mėnesio laiko padarėlį (kiek supratau, tas padarėlis - žmogus, ar ten šuniukas buvo?), kuris pavargo po VAIKŠČIOJIMO po didžiulį prekybos centrą. Kad ir kaip būtų gaila VAIKŠČIOJANČIO mėnesio laiko padarėlio, bet mamai apsipirkti reikia. Nors turiu didelių įtarimų, kad jis ne ėjo, o važiavo. O tas graudus žvilgnis - tai tikriausiai aplinkos tyrinėjimas. Dirbtinis apšvietimas - žiemą aš ir namie maždaug nuo trečios valandos juo naudojuosi. Atsiprašau už ironiją, bet kaip sakiau - lakštingala negali nečiulbėti.

Va, šita aš ir norėjau pasakyti savo ilga iškalba o ne jokių būdu piktintis kad apskritai aš juos ten matau..
O "padarėlis" - mano supratimu, deminutyvinė forma, kažkas gyvo ir trapaus nors ir nevaikščiojantis, ir nevežiojamas - o laikomas nešyklėje (nešioklėje? nešynėje?) - vistiek jam reikia, mano įsivaizdavimu, ne tokios ekstremalios aplinkos... (keista, nuo naminių lempų man akys nepradeda džiūti kaip pvz. akropoly)
po tokių diskusijų kyla mintis pasiūlyti įkurti kitokį prekybos centrą - tylų, prislopintom šviesom, a?
gerai jau, gerai -
labanaktis

Virdzinija, atrodo vėl nesupratai - taigi mano ir yra toks tikslas - nuvargintį vaiką, kad jis galėtų ramiai užmigti. Todėl prekybos centrai yra labai geri ir tinkami šiam reikalui kaip tik tokie, kokie jie yra. Ir nereikia čia gailėti vaiko, reikia mamos gailėti, kad ji turi nešioti vaiką, nors pati mielai miegotų tokiu metu

O ir apskritai, iš kur toks įsivaizdavimas, kad vaikui (naujagimiui, kūdikiui) reikia ramios, tylios, prislopintos aplinkos? Berods dar Spokas rašė, kad vaikas turi priprasti prie normalios aplinkos normalių garsų.

Matai, kaip tai gaunasi, kad man aplinka, kurioje gyvenu yra visai tinkama - na gal būtų gerai, kad būtų maitinimo ir vystymo kambariai , mielai jais karts nuo karto pasinaudočiau, gal bibliotekose norečiau šiek tiek daugiau komforto su vaikais. Gal kavinių norėtųsi daugiau, kuriose nerūkytų ir tiek. Aš ir mano vaikas prisitaikome prie aplinkos.

O tu kažkodėl bandai pritaikyti aplinką prie mūsų lyg norėdama kažką pasakyti tuo... Ar tik nebandai padaryti vaiko visa ko centru, nors nuo to mus stengiasi ir Silvutė ir Liedloff atgrasinti?

Raideles, turbūt tą ir turėjau galvoje - nepritaikyta vaikui... Kalbant apie matinimą viešumoje, paminėjus kavinę - pirmas paveikslas akyse stoja: prirūkyta kavinė (deja deja), ir motina su vaiku..
aij, čia tiek niuansų gal kai turėsiu vaikų, visas pasaulis su savo problemomis man atrodys kaip dukart du nes viskas man bus "vienodai".

priminei tą laikotarpį, kai kaimynai monolitiniame name kalė angą, ėjau ginti vaiko teisių į ramų dieninį miegą! - lyrinis nukrypimas čia

Pradzioj penkiasdesimt puslapiu "didvyres" reke, koks svarbus vaikas. Dabar penkiasdesimt puslapiu reks, koks jis antraeilis, ne pasaulio bamba, ir apskritai- kam rupi.

Jus apsispreskit, a?

Kas vaikui patinka- vienas dalykas. Tai lengva suprasti is to momento jo reakcijos. Kas vaikui tinka- kitas dalykas. Tai mama suvokia is jo elgsenos apskritai, sveikatos, miego ritmo, apetito ir t.t. O perspektyvoje- pasimatys aiskiai vaiko charakteryje, psichologineje sveikatoje.

Galvot reikia. Mamos interesai turi visu pirma buti MAMOS interesais, o ne netycia pastojusios piemenkos. Yra tokis zodis- atsakomybe. Privalai, zmogus, atsakyti uz visus savo ups. Ir jei tau nepatogu rupintis kudikeliu deramai, tai ne kitu, aplinkiniu, niekuo detu tvarkingu pilieciu problema, o tavo. Todel nekark man savo vaiko, kai noriu paziureti kina, kai noriu pkalsuyt koncerta, ramiai pietauti restorane.

Viskam savo laikas. Tam tikru metu vaikas absoliuciai priklauso nuo mamos. Tai be abejo- vaikas yra ta pasaulio bamba. Jo interesai, o ne kazkokios drauges baliukai yra svarbesni. Nepalyginamai. Nuodeme, o kaip galima kitaip? Vaikui augant, savarankiskejant, mamos ima atgauti daugiau laisves galvoti apie save. Bet visa gyvenima Abu tevai kazko atsisako del vaiko, jaudinasi del vaiko, myli vaika. Savi vaikai- na kaip kazkas gali sakyt, bala nemate, manes jie nesuvarzys, aisiu palakt i veselia (sorry, na, pasedeti salia lakanciu). Ir tai jokiu budu nera tevu auka. Tai dovana. Gyvenimas be vaiku tuscias.

Rasiau jau kazkur, man toks jausmas, kad dabar gyvenu ne viena, o tris gyvenimus. Viena uz save, du uz savo vaikus. Ir visi mano trys gyvenimai man rupi. Siandien as nuejau i darba, i mokykla ir pas mociute. Ir visus juos tengiuosi derinti.

Vaikas svarbus. Kaip ir tėvai. Nereikia skaityti tarp eilučių.

Pvz., vaikui patinka valgyti tada, kai jam to norisi. Net jei jis tuo metu su mama kavinėje ar parke.

Bet ir piemenkos kartais pastoja.

Visiškai sutinku. Tai kodėl tada turėčiau rūpintis kažkieno interesais, kai kavinėj vaiko žindymas atrodo neestetiškas? Man dzin, mano vaiko interesai svarbesni.

Žmogus, kuris gyvena ne visiškai vienas, pastoviai susiduria su situacijomis, kai reikia kažko atsisakyti vardan to, ką myli, kam simpatizuoji, ką gerbi, o pagaliau net kartais ir ko nekenti. Tai natūralu.
Ir tėvai - atsisako kai ko dėl vaiko, kai ko dėl vienas kito, kai ko dėl draugų...
Gyvenimas - tai kompromisai. Vieni labiau linkę į kompromisus, kiti mažiau.

Jei dažniausiai atsisakoma visko tik dėl vaiko - tuomet jau negerai.
Čia jau mano nuomonė.

Taip, sūnų augindama aš irgi ėjau bartis su kaimynų dukra, kuri mėgo po pamokų parsivestidraugių ir žiegti su jomis apie bernus taip, kad mano sūnų iš pietų miego pažadindavo. Gyvenam taip pat senam daugiabučiame, kur vienas paskui kitą kaimynai langus keičia, remontus daro - žiemą vasarą praktiškai be pertraukos. Saugodavau, gelbėdavau svo vaiką išeidama iš namų į parką, kur mamytės įsijungę autopilotą su vežimėliais ratus suka (kraupesnio vaizdo kaip tos autopilotujančios mamytės neesu mačiusi) O ir ten ne visada pavykdavo rasti ramybę ir prislopintus garsus. Na pralelkia pro šalį mokinukų būrys klegėdamas - ir mano vaikas vėl pabudo susijaudinęs. Dulkių surblį jungdavau tik kai vyras namo grįžęs sūnų išnešdavo laukam ir t.t.

Ir kas iš to? Turiu vaiką, kurs bijo triukšmo, nuo dulkių siurblio dar ir dabar bėga slėptis už trejų durų, prabunda spiegdamas nuo gręžimo krūpčioja nuo stipresnių garsų.

O mažoji - priešingai. Nuo nieko neslapsčiau, kaimynų nebariau, o dulkies siurbiam abi kartu, nemirksėdamos žiūrim kai seneslis kala, gręžia, aršiausiai lojantys šunys nė motais. Net jei miegodama nuo kokio nors garso ir išsibudina, - ne bėda, nes visada yra kartu su manimi ir tai suteikia pakankamai saugumo, kad nereikėtų merginai verkti rėkti ar bijoti. Ko bijoti, kai mama šalia, o ne kitam kambaryje, toli už vežimėlio ar dar bala žino kur?

Tai kad mes apsisprendusios Vaikas svarbus - jo poreikiai valgyti, miegoti, būti su tėvais ten, kur tėvai gyvena savo gyvenimą - patys svarbiausi. Tagi, kai vaikas yra su manimi ten, kur man tuo metu reikia būti, aš jį ten ir pamaitinu, ir sauskelnes pakeičiu, ir nuraminu. Tikiuosi, aišku pasidarė