Pradzioj penkiasdesimt puslapiu "didvyres" reke, koks svarbus vaikas. Dabar penkiasdesimt puslapiu reks, koks jis antraeilis, ne pasaulio bamba, ir apskritai- kam rupi.
Jus apsispreskit, a?
Kas vaikui patinka- vienas dalykas. Tai lengva suprasti is to momento jo reakcijos. Kas vaikui tinka- kitas dalykas. Tai mama suvokia is jo elgsenos apskritai, sveikatos, miego ritmo, apetito ir t.t. O perspektyvoje- pasimatys aiskiai vaiko charakteryje, psichologineje sveikatoje.
Galvot reikia. Mamos interesai turi visu pirma buti MAMOS interesais, o ne netycia pastojusios piemenkos. Yra tokis zodis- atsakomybe. Privalai, zmogus, atsakyti uz visus savo ups. Ir jei tau nepatogu rupintis kudikeliu deramai, tai ne kitu, aplinkiniu, niekuo detu tvarkingu pilieciu problema, o tavo. Todel nekark man savo vaiko, kai noriu paziureti kina, kai noriu pkalsuyt koncerta, ramiai pietauti restorane.
Viskam savo laikas. Tam tikru metu vaikas absoliuciai priklauso nuo mamos. Tai be abejo- vaikas yra ta pasaulio bamba. Jo interesai, o ne kazkokios drauges baliukai yra svarbesni. Nepalyginamai. Nuodeme, o kaip galima kitaip?

Vaikui augant, savarankiskejant, mamos ima atgauti daugiau laisves galvoti apie save. Bet visa gyvenima Abu tevai kazko atsisako del vaiko, jaudinasi del vaiko, myli vaika. Savi vaikai- na kaip kazkas gali sakyt, bala nemate, manes jie nesuvarzys, aisiu palakt i veselia (sorry, na, pasedeti salia lakanciu). Ir tai jokiu budu nera tevu auka. Tai dovana. Gyvenimas be vaiku tuscias.
Rasiau jau kazkur, man toks jausmas, kad dabar gyvenu ne viena, o tris gyvenimus. Viena uz save, du uz savo vaikus.

Ir visi mano trys gyvenimai man rupi. Siandien as nuejau i darba, i mokykla ir pas mociute.

Ir visus juos tengiuosi derinti.