Jei kol kas nėra nuosavo būsto

as irgi tik uz gyvenima atskirai, su draugu pragyvenom 3 metus kadangi neturejom savo namuciu tai nuomavomes, ir dziaugemes gyvenimu, tverkemes taip kaip mums patinka, o kai nenorejom tai nesitvarkem ir jokiu priekaistu, niekada nenoreciau gyventi nei su jo nei su mano tevais, kad ir kokie jie geri butu, paprasciausiai dar ir intymumo truktu...

pritariu kad reikia gyventi atskirai kad ir kokie geri tevai bebutu
mes asmeniškai taip pat pragyvenom kokius tris metus kartu su mano šeima buvo sunku abiem... nei tu pasibarsi nei plikas po namus pavaikščiosi nei.... žodžiu, o dar kai pradeda kištis į mūsų ginčus na jau viasai viršune...
taigi kai mire vyro mama atsikraustem pas jo tevą, nieko negaliu pasakyt nuostabus žmogus be to ištisas dienas dirba, bet visvien, yra be galo sunku nei aš galiu jaustis kaip namie nei aš kada šių namų šeimininkę busiu... todel dabar kai nusipirkom būtą negaliu sulaukt kol isikelsim liko kokios porą savaičių ir pagaliau AŠ TIKRAI BUSIU SAVO NAMUOSE
Papildyta:
be to aš gailiuosi ir visada gailiesiuos kad kai nuomos kainos buvo dar ne tokia katastrofa , ir kai galėjom isinuomot butą ir to nepadarem... butume išvengę labai daug kvirčų

Niekad neičiau gyvent su tėvais, jau geriau palūkėti, kol bus įmanoma nuomuotis...

ATSKIRAI NUO TEVU..BUTINAI!!!!!!

Tik atskirai. Visko mažiau, bet ramiau.

as irgi tik uz atskirai

jau geriau nuomotis,nei gyventi su tevais

Jei nera salygu atskirai tai gyvenkit pas tuos su kuriais gerai sutinkat ir kurie jus supranta

Aš tik už gyvenimą atskirai

as taip pat prisidedu uz gyvenima be tevu

oi, manau, kad nera kito atsakymo kaip, kad gyventi reikia tik atskirai nuo tevu kad ir kokie idealusjusu santykiai butu su vienos ar kitos puses teveliais... Taip jus apsaugosit save ir savo antraja puse nuo tevu itakos... mano patirtis karti, bet labai pamokanti: pradejau draugautu su isrinktuoju, tiesiog nebenorejome skirtis vakarais ir pati "uosviene" pradejo siulyti savo namus. Su isrinktojo mama labai puikiai sutariau, tiesiog prilipo prie sirdies... Tai ka, draugavau, padejau visur kur tik reikejo, taciau palaipsniui supratome, kad gyvename tarsi ne savo gyvenima, o mamos (sau laiko visiskai nebelikdavo, nes reikejo mamai padet, mama pas gimines nuvezt ir t.t.). Prasidejo pykciai tarp mano berniuko ir mamos (juk norisi laiko tik sau abiem)... as is pradziu nesikysau, taciau palaipsniui tapau pati kalciausia, kad sunus mamos nenuveza pas drauge ir pan. O kai sprogo "bomba", tai dar buvau uosvienes isvadinta ir "k..." ir pan. , mat su jo sunumi miegu nesusituokus. Santykiai labai subjuro, paciai nervai "pagedo, nes nenorejau prarast vaikino, o iseities lyg ir nera... issinuomojom buta,net nesakem, kur gyvenom. Jis patrauke i uzsieni uzsidirbt, as likau nuomotame bute. Zinau, kad jo mama ir sesuo dejo pastangas mane apsmeizti (pvz.kad trankausi su kitais), taciau, jis netikejo, o veliau mane issiveze kartu... Dabar gaunu linkejimus nuo jo mamos, pati perduodu, bet linkejimai tik ir liko... jau niekada musu santykiai nebebus silti, kokie is tiesu buvo is paciu pradziu... ir tai leme tik viena klaida, kad sutikau apsistoti uosvienes buste...
nebutinai tai ir jums gali nutikti, taciau, pasirinke gyventi su tevais, jus prarandate labai daug