Sugyventinės

Todėl, kad tarp vyro ir moters nėra ir nebus lygybės ženklo. Moterys kur kas jausmingesnės, labiau prisiriša ir yra linkusios kažko tikėtis, visur įžvelgia nebūtus dalykus ("o, jis siūlo man kartu gyventi, dabar jis tikrai nori mane vesti")". Vyrams paprasčiau, jų sprendimai labiau paremti logika ("na siūlau jai gyventi, valgyt padaryta bus, seksui progų nereiks taikyti, kambariai sutvarkyti"). Taip, mes galime elgtis lygiai taip, kaip vyrai, bet tokių moterų nėra labai daug.

Pritariu nuomonei, kad tai tik vyrams gerai. Moterys yra moterys, o vyrai nė vienas kažkodėl neskuba vesti. Kiek žinau iš savo pažįstamų rato, kurie gyvena nesituokę, iniciatyva taip gyventi yra iš vyrų pusės. Kaip jie patys sako, seksas reguliarus, valgyt yra, kambariai sutvarkyti, bet esi vis viena laisvas, t.y - nevedęs. Bet iš moterų to nesu girdėjusi. Ir svarbiausia, kuomet vyksta diskusija apie tai, kalba tik vyrai, moterys kažkodėl tyli. Gal todėl, kad jos leidžia tokį dalyką vyrui nuspręst? Vieni draugai ilgai gyveno, vyras vis nesiryžo vesti. Ir tik tuomet, kai mergina išsikraustė ir pasakė, kad pas tave grįšiu tik būdama žmona, vyrukas vedė. Tad kol ultimatumai vyrukams nėra skelbiami, tol jie tyli. ir niekas man neįrodys, jog moterims tai patinka. Na nebent ji nenori šeimos, o tik šiaip gyvena turėdama partnerį ir turėdama tikslą juos dažnai keisti

as vistik nesutinku
ir tas pasakymas gerai vyrams, oi gerai...
jei moterai butu negerai negyventu kartu arba skelbtu ultimatumus, bet kad vyrams spyrio reikia tai sutinku, ne visi linke imtis iniciatyvos ir pan.
gyventi nesusituokus yra abieju sprendimas, jei moteris nori, praso arba net reikalauja kad vyras vestu, neisivaizduoju kaip vyras gali pasakyti, ne nevesiu

Gali pasakyti, kad nevesiu, tik grazia forma, kad palaukim dar, neskubekim...

Oi, atrodo Jūs dar labai nepažįstate gyvenimo . Prašymai ar reikalavimai sukelia tik atvirkštines reakcijas.

Kaip galima kazko reikalauti ar versti daryti,vien todel,kad norit jus?Vedybos turi buti abieju zmoniu sprendimas,o ne vieno kazkurio reikalavimas. Tai paskui tos kurios a la issireikalauja,ir verkia,kad vyras pas kitas laksto,vyras to nedaro,vyras ano...As tokios moters,vyro vietoj irgi nevesciau,ir ne tik kad nevesciau,bet ir gyvent pasiulyciau "grazia forma"atskirai,be galimybes grizti...Vyrai irgi zmones zinokit.
Papildyta:

Tai kokiu velniu turiu su tokiu vyru gyventi, jei bijai ka nors pasakyti, kad tik brangiajam nesukelciau priesingos reakcijos? Oi oi kaip moterys zeminasi ir pataikauja tiems vyrams...kad tik nesupykditu, kad tik nepaliktu, gerai man ir taip gyventi, kad tik vyriokas nepabegtu

Man atrodo,kad vedybos reikšmingos tiek,kiek pats jas sureikšmini.Aš visada sakydavau,kad nesiženysiu- mano drauges vis juokdavosi iš manęs.Va, 10 metų nesiženijau, buvo gerai.Nepasakyčiau,kad norėjau vedybų - man tai asocijavosi su vargais jas organizuojant ir baime,kad po jų kažkas pasikeis į blogą pusę, kad prarasių asmeninę laisvę,kad būsiu nuo vyro priklausoma ir pan.Per ceremoniją kažkiek susigraudinau, o po vedybų tam tikras emocinis pakilimas išliko apie savaitę.Tai tiek man tos vedybos reikšmingos buvo.Ar tai daug? Abejoju, ar dėl tiek reikia sukti galvą ,kaip priversti savo brangiausiąjį tau pasipiršti ir pulti į depresiją dėl to,kad nėra sužadėtuvių žiedo ant piršto ir pergyventi,kad galbūt nesi tiek mylima,kad būtum reikalinga kaip žmona.
Viskas turbūt priklauso nuo to,kiek abiems partneriams vedybos yra reikšmingos.Jei žinai,kad vedybos tavo antrai pusei labai svarbios,bet jis tau nesiperša po netrumpos draugystės,tai gali būti pavojaus skambutis,kad kažkas ne taip.Mano atveju mačiau,kad MB į susiėjimą gyventi žiūri atsakingai, o nesiforminom tiesiog dėl tingėjimo eiti, nešti pareiškimus,ruošti šventę - mums tai buvo tiesiog laiko gaišimas, kurį atidėliojom kaip įmanoma ilgiau.

Ir dažniausiai būtent taip ir pasako. Moteris vyro pradeda klausinėti dėl vestuvių tik tada, kai jau praranda kantrybę laukti. Tai reiškia, kad santykiai tęsėsi jau ilgai, atrodo rimti ir merginai sutuoktuvės rūpi (kitaip neaušintų burnos).

Tačiau kiek vaikinų į tokias merginos kalbas atsako "Taip, brangioji, jau seniai apie tai galvojau ir tikėjausi tai išgirsti iš tavęs. Nuneškim pareiškimus rytoj ir susituokim ateinančiais metais."?

Arba bent "Sutuoktuvės ir man rūpi, gaila, kad praradau progą tau siurprizą padaryti, bet pakalbėkim apie tai rimtai. Ne taip romantiška, bet svarbu".

Arba bent jau išrėžia tiesą "Vestuvių dar tikrai nenoriu, man gerai gyventi kartu. Galbūt vieną dieną nuomonė pasikeis, bet dabar tikrai to nenoriu ir nieko nepažadu".

Ne, deja beveik visada atsakymas būna "eeeee....neskubėkim, dar nepažįstam vienas kito taip gerai, ir mano mama šiais metais penkiasdešimtmetį švenčia, tai negerai jei dubliuosis. O ir šiaip aš tau siurprizą noriu padaryti, tai dabar turi apie tai nekalbėti ilgai, kad galėčiau tave nustebinti... kada nors".

Taigi problema nėra gyvenimas kartu, jei abiems taip gerai ir vienas kitą supranta ir žino ko tikėtis. Tačiau dažnai gyvenant kartu santykiai vertinami skirtingai, kaip daug kas rašė, vaikinas jaučiasi laisvas, bet "su priedais už dyką", o moteris jau viena koja prie altoriaus. Ir toks nesusipratimas yla būtent dėl neišsakytos gyvenimo kartu reikšmės, kuri visuomenėje yra labai įvairialypė.

Balta, 100% tesingas postas

Asai, zinia, esu sugyventine, tiesa, dabar virtuali, mat isnesiau kudlas uzsienin uzsidirbti pinigo.
SM'e esu prirasius paklodziu paklodes apie tai, kad dieds nesipersa, kodel nesipersa, paskui, kad Uzsiminiau, paskui, kad Darkart Uzsiminiau...etc etc, paskui, kad galiausiai viskas virto Skype isterijom, man buvo pasakyta, kad sneketi apie vestuves turi pradeti diedas, o ne moteriske, t.y., sedek, lauk ir tylek - antraip bus Neromantiska.
(O kad neramu ir nezinai, ko tiketis - ziedo, "Susiradau Kita" arba, hm...arba nieko, nes Ir Taip Gerai - tai tas matyt yra dideliai romantiska?...)
Anyway, ka noriu pasakyt: diedai daznai siauteja - nu va, norejot Lygiu Teisiu, bet duris jums visvien reikia atidaryti. Siekiat karjeros, bet savaitgali Egipte, Paryziuj ar Druskininkuose jums visvien reikia dovanoti.Megstat futbola ir kashi, bet kvietku jums visvien reikia atnesti.Vatafak?
Jo - modernus laikai gerokai sujauke, sakant, konceptus. Santykiu, seimos, apskritai bendravimo.
Bet, mano peroksidine galvele, esminiai dalykai vienok keistis neturetu - tobish meila, rupestis delei kitos zmogystos ir civilizuotas bendravimas. Ar ne?
Taip, idealiam pasauly gyveni gyveni pora ar trejeta metu kartu, viena diena diedas tik hops ir klumpa ant kelio. Eh bien, nei vienai mano pazistamu taip nera nutike. Jei pati imi klausinetis - net jei visiskai teoriniam lygmeny, - kaip dj gerbiamas MB ziuri i visa vestuviu reikala, elgiesi Neromantiskai. Jei tu apie tai nesneki, yra tikimybe sugyventine likti 10, 20 metu ar apskritai suvisam - tada esi Durne, Nevertoji ir dar visokia kitokia.Jei paklausinejus teoriskai ir nebeteoriskai vyriskis visvien nesusikaupia, o tu susikrauni smutkes ir isvarai pakeliaut/po velniu/namo, esi arba velgi Durne, kuri padare skubotas isvadas, arba Siaip *****. Jei klausineji apie vestuves per daug - esi isterike zyzla, traiskanti ir taip trapu vyriska ego. Jeigu bjauriesi vestuviu ideja apskritai - velgi esi kazkokis antisocialus elementas arba, again, Siaip *****.
Jeigu moteriske pasiulo tuoktuviu ideja, jin yra suizulejus karve, tuo tarpu jeigu vyriskis siaip ne taip islemena "gal jau butu laikas pagalvoti..." - tai jis yra Didis?

Tai daba as klausiu: vatafak?...

Pasitinkant 2010: galima tu vestuviu noret ar ne? Ar dar verta noret? O gal, jei tie vyriski ego is tiesu tokie trapus, gal laikas juos apskritai pamirst (tiek vyriskius, tiek ju ego)?

Tikrai tikrai yra atvejų, kai pasiperša nesitikint to ir nepragyvenus daugybę metų ir net nepradėjus kalbos apie tai. Bet tokiais atvejais dažniausiai apsigyvenama kartu su mintim, kad "mūsų santykiai labai rimti ir čia ne šiaip pagyvenimas kartu, čia gyvenimo kartu pradžia".

Paskaicius sia tema persasi isvada, kad nereikia sutikt kartu gyvent pries vestuves, tada ir nebus problemos, kad nesiulo susituokt