QUOTE(Medinis @ 2009 05 26, 10:25)
<...>
Ko žmogus ieško religijose? Saugumo. Tai kertinė dalis. Visa kita - tik priedai, iki kurių vieni prieina, kiti ne. Kas duoda saugumą? Teisingai - žinojimas, supratimas. Nežinomybė visada baugina. Krišnaitas toje temoje gal nedavė žinojimo, bet jis davė viltį, kad žinojimas yra. O tai jau daug. Niekur kitur aš to nepatyriau.
Jei jis nedavė žinojimo, kodėl juo tikite, kad toks žinojimas yra? Ir dar, kad jis absoliutus? Dar įdomu, ko tai yra žinojimas? Apie ką ten žino, kad tampa saugu?
QUOTE(Medinis @ 2009 05 26, 13:05)
Tai vis dėlto - kam reikalingas "dvasinis tobulėjimas"?
Papildyta:
Nes jūsų elgesio priežastys man labai gerai žinomos. Nereikia, tai nereikia - pabendrausim, kai reikės.
O aš matau vien baimę... Pradžioje. Po to puikybę. O po to priklausomybė gal?
Dvaslinis tobulėjimas manau reikalingas jei nori būti laimingas. Laimingas jau čia žemėje nelaukiant nei pomirtinio gyvenimo. Tikėjimas ir Dievas padeda net esant objektyviai nelaimingoms aplinkybėms jaustis laimingu, rasti prasmę kentėjimuose ir nepritekliuose, nebijoti nieko, nes nebūni niekada vienas, Dievas visada su tuo, kas Juo viliasi ir Jį myli. Padeda džiaugtis kiekviena akimirka, į viską žiūrėti kaip į dovaną, o kas gi nelaimingas būtų gavęs tiek daug dovanų - saulę, šiltą vėją, lietų, kvepiantį vakarą, kaimynės šypseną, draugo kritiką, dėl kurios mūsų darbai dar geresni gali pasidaryti, neskaudančią galvą, o jei kada ir suskausta turime gydytojų ir vaistininkų dovaną, jie padeda numalšinti skausmą - ar gali būti didesnė laimė kaip nebejausti skausmo.... Ir dar sąrašas be galo, jei visame sugebi įžvelgti dovaną ir laimėjimą, esi apdovanotas ir laimėjęs. Tai mane daro laimingą jau dabar.
Apie pomirtinį gyvenimą mąstau itin retai, nes nieko labai tikra nežinau apie jį, bet man to ir nereikia, juk kažin ar galėčiau suvokti, net jei kas ten pabuvęs, viską patyręs ir pabandytų paaiškinti. Man užtenka žinoti dėsnį, kad viskas išeina į gera pasikliaunantiems Dievu. (
28 Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. 29 O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. 30 Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino. Rom 8 )
Kas gi tie, kuriuos iš anksto paskyrė, pašaukė ir išaukštino? Žinoma - žmonės. Visi męs esame pakviesti ir paskirti, tik eikime ir pasiimkime, kas mums paruošta ir laukia
O kaip jau Dievas padarys, kad man viskas išeitų į gera, man jau nelabai ir rūpi, tegu tai bus Jo rūpestis, aš turiu į valias darbo su man patikėta užduotimi - pasikliauti Juo ir mylėti. Tai taip sudėtinga, kad dar eikvoti energiją svarstant o kaip, o kur , o iš kur.... Juk to aš nelemiu ir net jei žinočiau kas ir kaip tai nuo manęs nepriklausytų. Tad geriau jau bandysiu ką nors nuveikti, ten, kur mano sprendimai ir pastangos šį tą reiškia. Čia ir šiandien mylėsiu, tikėsiu ir jau šiandien ragausiu to vaisius jausiuos laimingesnė, o visa kita, tikiu bus man pridėta.
QUOTE(Medinis @ 2009 05 26, 13:15)
Kodėl žmones apie dvasines praktikas pagalvoja tuomet, kai jiems sunku?
Vėl grįžtu prie to, kam reikalingas Dievas - kad padėtų, ar tam, kad būtų kam padėkoti...
O mama mums reikalinga, kad užaugintų, padėtų reikalui esant, ar kad jai dėkotume, lankytume?
QUOTE(Medinis @ 2009 05 26, 16:35)
<..>
Visi tie žodžiai neskirti niekam, išskyrus mane. Kaip ir visi kiti.
Aukso žodžiai. Nuolat sau tą primenu, kad neužsimirščiau. Esu čia ir rašau tik, kad mano mintys aiškiau susiklotų. Ir
begalinis ačiū tiems, kas man padeda tai padaryti, dėliodamiesi savo mintis. Jei kada tai pamirštu tai iškart papilu puikybės vandenynus....
QUOTE(Medinis @ 2009 05 26, 18:01)
Klausimas į jūsų klausimą - ar būtų tikinčių žmonių, jei nebūtų tikėjimo į pomirtinį gyvenimą? Jei žmogus ŽINOTŲ, jog mirtis yra pabaiga.
Manau būtų. Juk budistai trokšta ir kuria metodikas kaip padaryti, kad mirtis taptų pabaiga... Aaa , o jei ji ir taip būtų pabaiga nereikėtų tų metodikų
Nežinau.... bet man kasdienybėje Dievas kol kas reikalingesnis nei pomirtiniame gyvenime, nes aš ir pati dar ne ten. Taigi džiaugiuosi Jo malonėmis šiandien ir Jei Jo valia būtų , kad su mirtim manęs neliktų tikiu, kad duotų ir jėgų tai pakelti, nepabūgti, tai atlikti.
P.S. Labai įdomi buvo jūsų diskusija tai ir nesusilaikiau neįkišus trigrašio, gal nesimakaluoju, kaip šuniui penkta koja
Papildyta:
QUOTE(be rėmų @ 2009 05 26, 19:08)
Dar visai neseniai ir aš barškinau klaviatūrą rašydama draugei, kad nesuprantu, kas yra kūryba. Norėsit- suprasit. Visi atsakymai yra savyje. Mes kiekvienas patys sau esam mokytojai ir tik pačių surasti atsakymai yra teisingi. Jei yra klausimas- būtinai yra ir atsakymas, kitaip negali būti, būtų nelogiška. Jei yra spyna, yra ir raktas. Kitaip ji ne spyna.
Smagu, kad nuosavus atsakymus palyginus su kitų nuosavais atsakymais aptinkamas sutapimas
Patys sau mokytojai... ir patys turime atrasti kelia į Dievą (čia aš sau). Vis paskaitau kur nors apie dvasinius palydėtojus ir kaip norėčiau sau tokio... o paskui pagalvoju, kad man tai per didelė prabanga ir, kad ir koks jis būtų puikus gal net neteisinga reikalauti, kad kažkas kitas išspręstų visus galvosūkius, kurie patikėti spręsti man. Nors kitas tai padarytų greičiau, aš juk ir pati kažkaip po truputį galėsiu iki to atsikapstyti. Savo sūnui batelių irgi neaunu, nors padaryčiau tai dvigubai greičiau. Stoviu ir ramindamasi laukiu, kol jis 10 min knebinėjasi su batais
bet juk visgi apsimauna ir dar PATS!
Vsio, poilsis.
. Aš kartais imu ir pasiklausiu: Dieve, ar Tu dabar su manim? 
Jis su tavim, tavyje ir per tave. Visur ir visada 
