Nepasitikėjimas savimi

Tai aš ir bandau padėti Tačiau kartais man atrodo, kad kaip tik jos turėtų man padėti (psichologiškai ), nes aš tikrai daug ant savo sprando užsikrovus. Kartais norisi kam nors išsilieti. O dabar užeini ir girdi "ai, ai kokia aš pavargus, laiko neturiu, pasitikėjimo savimi - irgi, vaikai serga, išeiti pasižmonėti noriu, bet kad negaliu (kartais įdomu kodėl gi ) ir t.t. " ir tenka man psichologei būti ir guosti. Prie savo rūpesčių dar ir jų problemomis "užsigrūzinu".

Kartais man atrodo, kad jos negalvoja, kad mano vaikas taip pat tokio pat amžiaus, kad aš irgi pavargstu, ne viską suspėju. Požiūris yra toks - jeigu dirbi, tai tu psichologiškai stipri, nepavargsti niekada, skūstis negali, o jeigu sėdi namie -tai jau vargšė, nuskriaustoji, savim nepasitikinti (bet ar ne pati tą pasirinkimai padarei????)

Esu ir dirbusi ir namuose su vaikučiais buvusi,todėl patirties turiu visokios.Juojingai ,o kartu ir įžeidžiančiai skamba kai kurių pasisakymai,kad jei moteris neina į darbą,tai degraduoja ar netobulėja.Kai esu namie žymiai daugiau knygų perskaitau,kiekvieną savaitgalį į koncertą ar spektaklį tai viena tai su vaikais einam.Tuo darpu iš buvusių kolegių tik ir girdžiu,kad šeštadienį namus kuopė,o sekmadienį atseit ,kur jau eisi,gi rytoj į darbą.Nemanau,kad visą dieną prasėdėjus banke prie langelio,ar biure prie kompo įpatingai dvasiškai patobulėji.Šeimomis bendraujam su vienos bendrovės direktorium,tai jo intelektas ne darbo klausimais nulinis.Vis prisimenu savo kolegės vaiko posakį,mama tu buvai namie,bet buvai ne su mumis.Tuo metu ji studijavo,nebuvo pokalbių su vaiku,pasakų skaitymo,buvo tik konspektų skaitymas.Dabar jos sūnus jau užaugęs ,bet tarp jų nėra jokio ryšio,nenoriu ,kad man taip atsitiktų

Neringucia suprantu,kad tu visur begdama ir suspedama labai pavarksti
Gal ir pykina namuose sedinciu draugiu aimanos.Bet ir jos pavarksta,gal daugiau psichologiskai .Man atrodo visoms mums buna sunkiu dienu, ar tu visuomeniska darba dirbi, ar namuose ari.Juk kiekviena gali apimti niurios mintys

Kitina tavo aukso zodziai.Aisku ,kad buna ivairiu atveju.Zmogus zmogui nelygu.Todel niekada nedrysciau tvirtinti,kad namuose vaikus auginanti moteris prastesne uz darancia karjera.Kiekvienam savo.Ir rekia gerbti zmogaus pasirinkima.O jei moteris pradejo nepasitiketi savo jiegomis,tai nereikia jos kalti prie stulpo.Gal geriau istiesti pagalbos ranka,jei gali.
Tiesiog manau ,kad butu idealu:.Moteris nori eiti i darba,tobuleti profesinej veikloje-Prasom.Kita gal uzaugino atzala ir noretu save realizuoti kitoje srityje-prasau,atrasime ir tau vieta po saule.

Kiek zmoniu, tiek ir nuomoniu....Lygiai ta pati galiu as pasakyti savo mamai, kuri mus augino namie....ji nestudijavo, nedirbo, bet tuo paciu buvo ne su mumis, nes prioritetas buvo namu kuopimas ir visokiu nereiksmingu darbeliu dirbimas, kad tik pavaidint uzimta....juokinga, graudu, bet tai faktas. Svarbu zinoti del ko sedite: del vaiku auklejimo, tobulinimo, silumos, ar del to, kad vyras bei vaikai turetu siltus pietus.....Pastarojo varianto nepateisinu, nors tu ka...net smerkiu.

As irgi praleidau namuose labai ilgus metus, nes turiu keturis vaikus, taigi, patirties turiu tikrai labai ivairios. Kai auginau vaikus namie is pradziu su vienu, po to su dviem, po to su tirm vaikais, niekad nebuvau nei susivelusi, nei apsileidusi, nei namie NIEKADOS nebuvo bardakas. Bet depresija buvo, ir savimi nepasitikejimas buvo. Kai pradejau kapstyti priezastis, tai greiciausiai ta depresija atsirado ne nuo vaiku ir ne nuo namu, bet nuo mano ex vyro mano svajoniu, poreikiu, troskimu slopinimo. Gal dalinai ir nuo namie buvimo, nes kazkaip norisi save isbandyt, pasilygint su kitais, kad ir tu kazka gali, kad nesi durnesne. Dabar as issiskyrusi, auginu keturis vaikus, dirbu, dar mokausi. Tai namie bardakas tikrai buna. Susitvarkau savaitgaliais, nes tvarka tikrai labai megstu. Dabar esu maziau pasidazius nei sededama namie Nes pacios isivaizduokit, reikia astunta buti darbe(as mokytoja pradinej mokykloj, todel pavelavimas net ir puse minutes reikstu katastrofa ) , o atsikelus reikia suruosti tris vaikus ir juos nuvezti i mokykla darzeli, ketvirta palikti auklei Tai keliuosi sesta, tvarkau save, tada vaikus keliu, kurie zyzia, kas isrado tokias istaigas kaip mokykla ir darzelis. Tai nelabai speju seselius ant akiu uzsitept, tik lupas pasiblizginu mokykloj per pertrauka, kai vaikai nemato
Siaip galiu pasakyti, kad pasitikejimo savimi lbaisuia pridejo mano atveju pamatymas, kad as GALIU. galiu dirbti, ir gerai dirbti. Galiu studijuoti magistranturoj ir tureti auksta vidurki. Galiu auginti vaikus viena, juos suziureti , aukleti. Tas galejimas ir yra esme. o kai buni tik namie, tai net ir nepabandai, ka tu gali. Va tas man buvo sunkiausia. Bet as kategoriskai, pabresiu, KATEGORISKAI esu pries, kad moteru auginimas vaiku namuose yra vadinamas SEDEJIMU. visa laika man pasitvirtindavo ta pati hipoteze-kai buvau namie, uzeidavau pas vyra i kontora, ten budavo daug daugiau sedejimo ir nieko neveikimo,namuose tu neprisedi, kartais per visa diena is tiesu neprisedi, valgai stovedama ir taip toliau. Man budavo, akd as nulysdavau i kampa ir sakydavau sau, nors penkias minutes, nors penkias.....pabusiu ramiai
Tai tiek padriku minciu apie visus tuos dalykus. Man atrodo optomaliausias variantas kazkaip bandyti derinti. Dirbit puse dienos, but su vaikais, iseit i koncerta, teatra......kazkaip taip.Per visa ta praejus, tai depresuojancias namie tikrai labai geria suprantu...

brangute,pagarba na ,turbūt ir pati žinai,kad nepasitikinčia savimi tavęs tikrai nepavadinsi...
4 vaikai,mokslas,darbas...
Supermama tikra

Gerbiu brangute

Gerbiu brangute
Va, is tokiu moteru reikia mokytis, mamytes, kaip gyventi ir pasitiketi savimi, realizuoti save, nepamirsti saves kaip zmogaus, savo poreikiu, savo svajoniu....Prirasiau daug postu, bet brangute viska susistemino viename, saunuole , gal ir kitos mamytes atkreips demesi...tikiuosi.

Man kazkaip buvo viskas, kad pradejau mokytis magistranturoj su trim vaikais, pasimokiau metus, tada pradejau lauktis ketvirto ir pasiemiau akademines. Per akademines gimdziau vaika, priziurejau pirmoka ir dar daug kitu dalyku dariau, o po metu reikejo grizt. Ir i darba, ir i moksla.Vajetau, kaip buvo nelengva...Ir ne todel, kad nenorejau, priesingai-labai norejau, bet labai nepasitikejau savim...Atrodo, pabuni metus namuose, ir prarandi gebejima kazka kita daryt. Butent taip jauciausi. Paskui isivaziavo viskas, nors is pradziu galvoaju, net ir dabar kartais pagalvoju, kad galejau ta ar ana geriau, kitaip, kiti uz mane geriau padaro. As ir pati anam poste rasiau, kad norisi su kitais pasilygint ir pamatyt, kad esi ne kvailesnis..Bet is tikro nereiktu turbut saves su niekuom lyginti. Reiktu ziuret, kaip as moku, o ne kas kitas, nuo lyginimo bedos ir prasideda. bet as kazkaip niekad neisvengiu tos pagundos lyginti.
Skruzdeliukas rase, kad svarbu nepamirsti savo siekiu, svajoniu, noru. bet vajetau kaip sunku juos derinti su vaiku siekiais ir norais ir svajonemis. Visa laika reikia derinti. Kiekviena diena. As nenoriu, kad jie blogiau mokintusi ar jaustusi mano mokslo ar darbo kaina. Taip pat nenoriu savo galimybiu prarast. Todel tas derinimasis vyksta kiekviena diena. kartais i ju puse kartele paslenka, kartais i mano. Gal mano atvejis yra siek tiek dekingesnis, kad as issiskyrusi ir man prie vyro derintis nebereikia....Visa, ka sumanau, jei tai nera kazkas drastisko, galiu realizuoti. Nekalbu apie brangias keliones ar brangius pirkinius. Tik siaip-iskyla kokia ideja, ir as ja svarstau, delioju prioritetus.

Prisiminiau kai ka- yra tokia knyga"ko reikia kiekvienai mamai", gal net ir esat skaite mamytes Man ji ziauriai faina. ten aprasoma, ka isgyvena mama, kokius jausmus, kai gimsta vaikelis, kaip pasikeicia jos poreikiai, kaip reikia nebijoti ir ju negniauzti. Laaabai rekomenduoju. Tokia svelni, grazi ir silta knygele

Brangute , nu tu cia visom nosi nusluostei Tiesiog saunuole,daugiau neturiu ka ir pridurti,lenkiu galva.Tu super stipri moteris