QUOTE(brangute @ 2005 03 22, 21:38)
nuolatinis derinimas savo ir vaiku poreikiu. Nuolatinis ir kasdienis. Rupintis savimi del ju. nezinau ar aiskiai cia pasakiau
Aiskiau ir nebuna.
Aiskiau ir nebuna.
QUOTE(Wajda @ 2005 03 22, 20:45)
Na ir prajuokinai tu mane
Ar ne prosali butu paciai parelaksuoti 
QUOTE(brangute @ 2005 03 22, 21:38)
na, as tai nematau kazko glogo Wajdos zodziuose ar egoistisko, kad reikia myleti save...Taigi cia normalu. Pirma myli save, nes jei saves nemyli, kaip gali myleti kitus. na nezinau, bet man tas perdetas mamyciu pasiaukojimas del vaiku, del seimos, kazkokie uzslaptinti manipuliacijos ketinimai....Nezinau, gal ne visad taip kategoriskai, bet visu pirma pats turi pasirupinti savimi ir but laimingas, tada su naujomis jegomis kimbi mylet kitus. Gal mane kas nuteis, bet as prioriteta teikiu sau del vaiku.....Keistai skamba, bet kai as pamiegojus, pasibendravus, vaikams esu geresne motina. kai mano dukra gulejo ligoninej as buvau kartu su ja, bet tarpais tiesiog reikdavo iseiti namo nakciai, atsijungti, pailseti ir grizti prie vaiko jau atstacius save. jei isseksi - nieko gero vaikui nebus. Saves atsatymas- nuolatinis yra esme. jau rasiau ankstesniame poste - nuolatinis derinimas savo ir vaiku poreikiu. Nuolatinis ir kasdienis. Rupintis savimi del ju. nezinau ar aiskiai cia pasakiau
As taip pat nematau nieko blogo
Bet jei man tai nepriimtina,kodel tureciau sakyti kitaip 
.As visada uz nuomoniu ivairove 
Egoizmas ir saves mylejimas yra du skirtingi dalykai. net ir Biblija sako"Mylek savo artima kaip save". nesakoma "mylek savo artima ir pamirsk save".
Egoizmas kaip tik yra saves nemeile ir kartais didele nemeile. Zmogus egoistas buna tada, kai nevertina kito, o iskelia save ir savo poreikius, daznai taip kompensuodamas kazkoki kompleksa ar trukuma. tam, kuris myli save, nereikia kitu niekinti, nes jis zino, ka pats gali.
Kitus myleti reikia ir butina. Sveika saves meile neiskelia saves auksciau uz kitus, tiesiog visa buna viename lygmenyje
Egoizmas kaip tik yra saves nemeile ir kartais didele nemeile. Zmogus egoistas buna tada, kai nevertina kito, o iskelia save ir savo poreikius, daznai taip kompensuodamas kazkoki kompleksa ar trukuma. tam, kuris myli save, nereikia kitu niekinti, nes jis zino, ka pats gali.
Kitus myleti reikia ir butina. Sveika saves meile neiskelia saves auksciau uz kitus, tiesiog visa buna viename lygmenyje
QUOTE(zanet @ 2005 02 06, 06:44)
Perskaicius zinutes, man kilo toks klausimas: ar nera jusu tarpe zmoniu, kurie jus nuvertintu, vis pirstu baksnotu i klaidas ir nesekmes? Man kazkaip atrodo, kad toks nepasitikejimas savim is niekur neatsiranda, gal kas nors is artimuju tarpo pakursto.
man toks žmogus buvo mama... Ką bedarydavau - buvo blogai... iki šiol su šia problemna nesugebu tvarkytis...
QUOTE(Skruzdeliukas @ 2005 03 16, 11:18)
Kadangi nebuvo didelio palaikymo is tevu, dabar stengiuosi labai intensyviai lipti is to liuno. Apie ginklu sudejima net minties nera.Stengiuosi kuo daugiau tobuleti ir tikrai sventai tikiu, kad man pasiseks gyvenime, ir dar labiau didziuosiuos savimi, nes padariau tai viena. Man kazkodel tas mamos abejingumas, atsainumas suveike priesingai, tapau labai karinga ir del visko kovoju. 
Jau ir dabar zinau, kad as visai priesingai auklesiu savo 
.
Jau ir dabar zinau, kad as visai priesingai auklesiu savo . na, man panašiai, tik aš dar pridėjau nuo savęs - stojau bet kur, kad tik įstočiau, kad tik toliau nuo namų... nebuvo patenkinti tėvai, nes su mano specialybe arti namų profesija nepritaikoma
kai pasiekiau savo - vistik universitetas, mano visada teisūs ir protingi broliai to nepasiekė, atsirado pasitikėjimas profesinėje srityje... bet kaip įveikti nepasitikėjimą asmeninėje? kad kaip moteris esu vertingas asmuo? asmenybė? niekaip nepagaunu kampo,,, karu čia nieko nepasieksi... 
norisi normalaus gyvenimo, meilės šeimos, bet bijau kad pati sau užkertu kelius, negaliu išlaikyti draugų, šita sritis man kaip uždaryta... 
QUOTE(Azalija @ 2005 05 07, 10:42)
na, man panašiai, tik aš dar pridėjau nuo savęs - stojau bet kur, kad tik įstočiau, kad tik toliau nuo namų... nebuvo patenkinti tėvai, nes su mano specialybe arti namų profesija nepritaikoma kai pasiekiau savo - vistik universitetas, mano visada teisūs ir protingi broliai to nepasiekė, atsirado pasitikėjimas profesinėje srityje... bet kaip įveikti nepasitikėjimą asmeninėje? kad kaip moteris esu vertingas asmuo? asmenybė? niekaip nepagaunu kampo,,, karu čia nieko nepasieksi... norisi normalaus gyvenimo, meilės šeimos, bet bijau kad pati sau užkertu kelius, negaliu išlaikyti draugų, šita sritis man kaip uždaryta...
kai pasiekiau savo - vistik universitetas, mano visada teisūs ir protingi broliai to nepasiekė, atsirado pasitikėjimas profesinėje srityje... bet kaip įveikti nepasitikėjimą asmeninėje? kad kaip moteris esu vertingas asmuo? asmenybė? niekaip nepagaunu kampo,,, karu čia nieko nepasieksi... norisi normalaus gyvenimo, meilės šeimos, bet bijau kad pati sau užkertu kelius, negaliu išlaikyti draugų, šita sritis man kaip uždaryta... Taip...."karu" meiles nepasieksi
Rasydama, kad tapau karinga, turejau omeny, kad susiemiau ir nusprendziau kurtis savo gyvenima, mokytis, siekti kazko daugiau. Asmeninis gyvenimas tpfu, tpfu, tpfu susikloste neblogai, profesineje srityje dar reikia laiko, bet vistiek bus viskas gerai. Nors daznai viduje patiriu ta nepasitikejima savimi, bet cia jau turbut igimta 
Kad ir kaip kapanosies, vistiek islenda auklejimo klaidos. Ir nuo ju sunku pabegti 
Pirmiausia tai su nepasitikejimo savimi jausmu nereikia kovoti, o priimti ji kaip dali saves ir susidraugauti, nes tas su kuo kovoji turi tendencija dideti ir augti.
Antra, rekia surasyti kuo daugiau punktu uz ka labai, labai save myli ir visada tai atsiminti.
O del auklejimo klaidu - yra tokia puiki knygute "atsisveikinti su aukos vaidmeniu",
tikrai verta paskaityti kiekvienam, bet jau del bendro issilavinimo.
Antra, rekia surasyti kuo daugiau punktu uz ka labai, labai save myli ir visada tai atsiminti.
O del auklejimo klaidu - yra tokia puiki knygute "atsisveikinti su aukos vaidmeniu",
tikrai verta paskaityti kiekvienam, bet jau del bendro issilavinimo.
QUOTE(Azalija @ 2005 05 06, 17:54)
man toks žmogus buvo mama... Ką bedarydavau - buvo blogai... iki šiol su šia problemna nesugebu tvarkytis...
man tas pats,,,,tik mociute, su kuria gyvenu, nuo pat gimimo mane stumde,,,kai maza buvau nieko neleido, kai tapau paaugle nuolat ir iki siol kartoja kad nieko nesugebu, nieko nemoku ir nieko nepasieksiu---ir deja, bet as tuo jau seniai patikejau---dabar auginu vaika,o i darba bijau grizti---visikai nemoku priimti kritikos,,,visko bijau--net menkaiusia kritika -man jau tragedija.......
visa laika atrodo kad visi apkalba
kad apkalba - as jau įveikiau 
žmonės vistiek labiausiai savimi domisi , ne kitais
o del kitu dalyku... tokia kaip programa susidaro.. skaičiau žurnalą "Tapati", ten moterys apie savo mamas, kaip įtikinėdavo, kad jos viską gali.. o man net
mamos mylimiausias priežodis "na gal ir tu kur kelrtelę rasi prisiglausti", nu kaip užprogramuota būtų visam gyvenimui.. kad net norėti bebenori, taip pikta darosi..
žmonės vistiek labiausiai savimi domisi , ne kitais o del kitu dalyku... tokia kaip programa susidaro.. skaičiau žurnalą "Tapati", ten moterys apie savo mamas, kaip įtikinėdavo, kad jos viską gali.. o man net
mamos mylimiausias priežodis "na gal ir tu kur kelrtelę rasi prisiglausti", nu kaip užprogramuota būtų visam gyvenimui.. kad net norėti bebenori, taip pikta darosi.. 
