Nepasitikėjimas savimi

panos patarkit ka daryt, ziauriai nepasitikiu savimi,esu nedrasi, bet taciau tikrai gan isvaizdi nors buna tokiu dienu kai sakau jog esu bjauri, stora,zema ,turiu jautria raudonio paveikta oda, neturiu ilgu nagu,plaukai netinka,nemoku visiskai bendrauti , ypac su vaikinais,draugu taip pat neturiu, visko pavydziu kitoms,blembacki kaip man pasikeist?????is sono atrodo jog esu grazi fyfacki bendraujanti bet taciau taj netiesa!jau nebezinau sedziu tiktai namuose ,ziuriu tv, prie interneto ir pan..nenoriu leist taip dienu..PLEASE HELP!!

Su dideliu susidomejimu perskaiciau visa sia tema, nes saviugda didesnio pasitikejimo savimi link yra man l.aktuali ir svarbi. Pastebejau, kad zinutes siame forume nustota rasyti jau senokai... Kodel taip? Labai idomu butu suzinoti kaip jum visom sekas tobuleti sioj sriti? Kokie pasiekimai? Kokia patirtis?

Teisingai mastai Neimciau ir as pinigu is giminaiciu. Paskui neatsikratysi Jei vyras pritaria darbo paieskai, tai pirmyn. Tiek tavo mama, tiek vyro mama jokios teises neturi kistis i jusu gyvenima, beje, jus visiskai savarankiski, todel neprivalote ju klausyti, bet jei priimsite pagalba, bus kitaip. Beje, kodel sakai, kad geriau pabadausite? Kam badauti, susirask darba ir gyvensit kaip zmones, taip, kaip norite, o ne is bedos.

Sorry Azalija, tik dabar uzbridau i sia tema. Dabar supratau ka turejai mintyje.

Tai nebuk fifacka, buk savimi. Zinok, daugeliui zmoniu tokios nepatinka. Man asmeniskai mieliau bendrauti su nuosirdziu, kad ir nedrasiu zmogumi, nei su pasikelusia, nezinia ka vaizduojancia. Vaidinti visai nereikia, gal tu netaip supranti bendravima, nebutina bandyti pasirodyti "geresne" nei is tiesu. Pabandyk

Pasitiketi savimi-reikia mokytis nuo mazens, jei dar neismokai(kaip ir as) teks kasdien sau irodineti, kad esu super, nors man taip pat nepatinka mano ugis, plaukai ir nosis, be to charakteris tikrai ne bet kasryt vis itikineju save, kad tai laikina ir man pavyko, tas anas ar trcias(kad ir smulkmena), o jei nepavyko pabliaunu, pagailiu saves, pasiguodziu katei, geriausiai draugei, ...ir kita ryta vel viskas is pradzios
p.s atrodo dar jauna esi

man irgi tas pats. MB sako kad tai savigaila, ir tiesą sako jis. savęs gailiuosi, kokia aš vargšė nelaiminga, ir verkiu... šiaip man sunku nes niekur nepritampu ir niekas manęs nemėgsta, draugių beveik neturiu esu labai didelė individualistė, bandau šitą dalyką koreguot, daugiau bendraut, daugiau kažkokios grupinės veiklos ieškot, nes kuo toliau tuo sunkiau jaučiu kad tapau piktas, nemalonus žmogus

Pasitikejimo labai priduoda kazkokiu tikslu uzsibrezimas ir igyvendinimas ir zinojimas, kad nera tobulu zmoniu,todel ir neverta stengtis tokiai tapti,geriau susitaikyti su savo minusais ir net kartais viesai juos ivardinti,kazkaip iskart palengveja,nes nebera ka slepti nuo kitu, o jei kiti ta minute neissilakto vadinasi tave priima tokia kokia esi is tikruju

Bjauri busena, kai nepasitiki savimi. Atrodo, kam tu zmogau esi idomus su savo nesamoningom mintim. As labai savimi nepasitikiu, nes neturiu issilavinimo, nebaigtas aukstasis, (bet itariu, kad niekada nebaigsiu, nes ZIAURIAI tingiu mokytis ). Ir grauziu save, ir geda. Susiradau vadybininkes darba, tai buvau ir grazi, ir protinga ir idomi ir prasidejo sedejimas namie, nes isejau i dekretine, gime viena dukra, po metu antra ir uzsisedejau.(Mokytis aisku negaliu, nes tingiu, ar "laiko nera") Vel niekam neidomi, nieko nesugebanti. Ka as galiu papasakoti tiek laiko namie prasedejusi, apie tai kaip mano vaikams dantys dygsta, kaip sliauziot ismoko...Tai mano gyvenimas, man tai labai svarbu, bet kitam zmogui, kuris galbut vaiku neturi, tai yra tokia neidomybe. Ir uzsigrauzi save tom mintim, vel bandai ieskotis darbo, kam gi reikia tokiu "specialistu", o valytoja eiti nesinori

labas vakaras
Prisijungiau prie sio puslapio visai neseniai, nes norisi su kuo nors pasidalinti savo mintimis, o gal tiksliau vargais.
Istikruju nezinau nuo ko pradeti? Kartais atrodo, kad galeciau parasyti savo gyvenimo apmastymu knyga. Jauciuosi vis artejant trisdesimtmeciu prieinanti "liepto galo". O esme tame, kad mane kankina nepasitikejimas savimi ir kuo toliau tuo jis tik auga. Daznai pamastau apie tai ir ieskau to priezasciu ir viena is tokiu manau yra mano mamos griestas auklejimas. Ji visada norejo, kad as buciau ideali ir todel niekada jai neitikdavau: nepakankamai gerai mokinaus, nesutvarkydavau namu taip kaip jai atrodytu gerai. Visada rasdavo prie ko prisikabinti, atrodo, kad girdziu is jos tik kritika. Man buvo vos 8 metai, o sesei vos 1,5 m, kai avarijoje zuvo mano tevas. Mama liko su dviem mazom dukrom ir dar turejo priziureti savo senstancia mama. Jai buvo tikrai labai sunku, nes dar turejom soda, kuri reikejo priziureti. Mama atidave savo gyvenima savo dukroms ir tikriausiai del to tikejosi tureti pasididziavima, bet taip netapo. Su kiekviena mamos kritika, o veliau ir kitu zmoniu manyje augo nepasitikejimas savimi. As jauciuosi nieko nesugebanti, nes ka bedarau visada sulaukiu priekaistu. Dar vienas svarbus faktas, kad mes su mama buvom ir tebesam pakankamai artimos. Taip tikriausiai susikloste, kad tevui zuvus mamai reikejo su kuo nors pasitarti ir ji pasirinko mane. (mano mama vienturte) Laikui begant, tai tapo neinauda mums abiems. As perdaug pasakau mamai ir ji mane kritikuoja arba pergyvena, jei mes susipykstam ir as nutariu kuo maziau atvirauti, ji mane kaltina nebendravimu. Siuo metu ji gyvena viena, nes mes su sese isvaziavom studijuoti i skirtingus miestus, todel jai liudna ir norisi pasikalbeti. As jai patariu susirasti drauga, tuomet su laukiu dar daugiau priekaistu kaip as galiu taip sakyti, juk dukros neatstos joks vyras. As jai duodu toki patarima, nes suprantu, kad mama mane zlugdo, as turiu atsiriboti nuo jos ir gyventi savo gyvenima, bet......
Istikruju nezinau kaip pasielgti, nes mano nepasitikejimas savimi jau labai giliai issisaknijas. Man jis trukdo susirasti geresni darba, bendrauti su draugais, susirasti drauga, as tiesiog bijau zengti zingsni ir geriausiai jauciuos viena, kai joks zmogus negali mane sukritikuoti.
Buvo metas kai nuejau pas psichologa, bet tuo metu as jauciausi dar siek tiek geriau ir jis man nepripazino depresijos, israse silpnu antidepresantu ir tiek. o man taip norejosi jau tuomet pokalbio, diskusijos. Tuo metu as dirbau viename darbe, kur tekdavo dirbti ilgus virsvalandzius, bet gaudavau nebloga atlyginima. Direktorius kaip niekad pasitaike nesiskaitantis su zmonemis. Ir vel tikriausiai likimas man pakiso koja, kad sutikau tokivirsininka, kuris sugedavo "sumalti mane i miltus". Siuo metu, galiu dziaugtis darbu, nes einu i darba nedrebedama ir nebedirbu virsvalandziu, taciau daugiau niekas manes nedziugina. Mama man kartais patare pasiimti atostogu, pailseti, bet as zinau, kad man tai nepades, as noriu eit i darba, dirbdama pamirstu savo problemas, su kolegomis bendrauju apie ora ir stengiuosi nieko nepasakoti apie save, nes jie pajaus mano silpnasias vietas ir manimi ims naudotis.
Dar tikriausiai ilgai ilgai galeciau testi si laiska, bet siam kartui uzteks. Tiesiog noreju tai parasyti ir labai lauksiu komentaru. Gal but isgirsiu koki gera patarima, o gal but ir gera psichologa kas nors rekomenduos.
Tiesa, kai kam gal kils klausimas kodel as iki siol nesikreipiau i psichologa, o todel, kad bijojau prisipazinti sau, kad man reikia pagalbos, atrodo, jei kas nors suzinos, tai busiu jau pazymeta.

Gal tau reiketu bandyti atsiskirti nuo mamos? As irgi nepasitikiu savim, labai labai. Praktiskai del visko. Isvaizdos, nors zmones sako, kad esu grazi. Gabumu, nors sako, kad esu gabi, del to, ar sugebu buti gera mama, praktiskai del visko...Atrodo, kad nemoku planuoti gyvenimo. Man labai reikia komplimentu is aplinkiniu, kad suvokciau, kad esu gera...As neturiu savo nuomenes apie tai, kokia esu - taip galbut butu galima apbudinti ta busena. Ir truksta tik labai labai nedaug. Tik...pasitikejimo. Ir galeciau tureti viska...Ir tai mane veza i nevilti. Buvau pas psichologe. Ji isklausiusi, pasake, kad tokia buti turiu daug priezasciu.Del to, kas buvo mano praeityje. Ir tikrai, kazkiek pasidare geriau. Galiu ziureti i save is salies. Nepasitikint savimi, reikia isiteigti, kad esi tikrai gera. Na netikiu, kad esi verta tik prasto darbo. Pagalvok, niekas cia negali padeti, tik pati sau. Tu matai iskreipta saves vaizda, o kai matai save iskreiptai, matai ir pasauli toki..

Sveikos

Ši bėda kankina ir mane. Esu labai laiminga, kad turiu gerą draugę, su kuria jaučiuosi labiau pasitinkinti, tačiau vos tik esu viena... Paskambinti kam nors yra didelis išbandymas, nebent labai stipriai suimu save į rankas. Na mamai paskambinti nėra problemų, bet netgi tėvui, močiutei paskambinti yra didelė problema. Tiesiog mintyse turiu save įkalbinėti... Taip pat bet kokioje situacijoje, kuri man nėra palanki labai raudonuoju. Bijau pradėti pokalbį su nepažįstamais žmonėmis, nežinau ką sakyti, net jei mane kas užkalbina. Pasimetu.
Vaikystėje bandžiau lankyti būrelius. Tačiau tai galėdavau daryti tik su draugėmis. Lankiau šokius, tačiau, kai draugė juos paliko, aš neištempiau ilgiau kaip porą mėnesių. Nemokėjau bendrauti, susipažinti su kitais. Vis tas nepasitikėjimas. Net nežinau, gal tai ir rimtesnė problema. Vėliau lankiau gitaros būrelį. Užsirašiau su drauge, nors ji lankė jį gal mėnesį. Išbuvau ten 3 mėnesius ir neištvėriau, nors vaikai iš būrelio manęs neatstūmė, tačiau visiškai nemokėjau su jais bendrauti. O kai tylėdavau neturėdama ką pasakyti, matyt jie manė, kad paprasčiausiai esu „pasikėlusi“. Ir šiaip nuo pat mažų dienų nenorėjau nieko daryti, nenorėjau lankyti būrelių (nors vaikystėje labai gražiai dainavau (kvietė darželyje vadovė, mama norėjo leisti, bet aš verkdavau, kad tik nereikėtų dainuoti), gražiai piešiau, bet kafangi talentai nebuvo lavinami, jie ir neišsivystė...).
Ši problema aktuali iki šiol. Sociafobijos, manau, jog neturiu, nes nėra didelės baimės išeiti į miestą, į parduotuvę, bet jeigu reikia ko nors paklausti ar paprašyti nepažįstamo žmogaus vėlgi turiu save įtikinėti tai padaryti.
Kad ir dabar. Iškilo toks reikalas išsilaikyti teises. Bet norint jas išlaikyti, pirmiasusia reikia užsirašyti ir lankyti vairuotojų kursus. Jau savaitė, kaip bandau įsidrąsinti nueiti ir užsirašyti. Šiandien jau buvau prie mokyklėlės durų, tačiau taip ir neįęjau į vidų, nes viduje sėdėjo mokiniai... Pamačiau pro langą. Vėlgi. Nuėjau lengviausiu keliu. Pasakiau, kad eisiu kokią kitą dieną, kai turėsiu laiko iš ryto. Gal tada nevyks pamokos, nes rytais dauguma žmonių dirba arba lanko mokyklą. Nežianu, ką daryti, kaip išdrįsti ir nueiti artimiausiu metu. O teisių verkiančiai reikia...

Na va, išsiplėčiau beprotiškai, bet tikiuosi, kad man padės jūsų patarimai. Ačiū