Nepasitikėjimas savimi

Man si tema labai aktuali ir noreciau issikalbeti. Tiesiog nebenoriu artimiesiems uzkrauti savo rupesciu.
Siuo metu jauciuosi labai blogai, nes pasitikejimo savimi trukumas neleidzia man normaliai gyventi Mokykloje nebuvau labai drasi, bet turejau draugu ir tikrai nesijauciau blogai. Studijuodama nebuvau "issisokanti", bet taip pat turejau draugu, mokslai sekesi neblogai, atrode, kad ir "galva turiu ant peciu" Baigusi studijas susiradau darba, kuriame susidraugavau su kolektyvu, zodziu viskas buvo kaip ir gerai. Bet va imone bankrutavo ir isejau dirbti kitur. Nuo tada ir prasidejo nepasitikejimas savimi - nuolat buvau menkinama, laikoma silpniausia darbuotoja (nors ir naujoke buvau), buvo saipomasi is mano isvaizdos - kad neturiu daug drabuziu ir daznai ateinu su tais paciais Kentejau kol pagaliau isejau is darbo. Vis norejau vel grizti mokytis (gal buvo nostalgija studijoms, nes tada jauciausi gerai). Tai va, dabar vel pradejau mokytis ir ta specialybe, kurios labai norejau. Pries pradedama mokytis atrodo ir ziniu turejau apie ta specialybe ir siek tiek patirties, bet vel pasireiske nepasitikejimas savimi Kai reikia atlikti kazkokius praktinius dalykus atrodo, kad nieko nebemoku, jaudinuosi, ypac jei destytoja stebi ir, aisku, niekas nepavyksta O tada prasideda pastabos, as pradedu nervuotis, kad destytoja ir visi kiti laiko mane nevykele ir tada dar labiau niekas nesiseka Uzburtas ratas... Negana to, pasidariau dar uzdaresne, man sunku bendrauti. Atrodo jau susibendravau su vienu zmogum, jauciausi geriau, bet tas zmogus paskutiniu metu atrado bendraminciu ir as likau kaip ir nuosaly (gal ir vaikiska, bet...). Stengiuosi palaikyti rysi su tuo zmogum, bet kiekviena karta vis save keikiu kam lendu i akis, gal jau ikyrejau ir pan. Noreciau komentaru kaip visa mano situacija atrodo is salies. Del savo nepasitikejimo savimi kaltinu buvusia darboviete, bet viso to priezastis galbut yra jau is anksciau, o tas darbas viska tik paastrino Zodziu nebesusitvarkau su savimi, bet ir noriu kazka keisti, nes nusibodo taip gyventi.

Man panasiai buvo, bet galiu pasakyti tik viena - SPORTAS, atrodo elementariausias dalykas, bet beprotiskai padeda, DABAR TIK UZ SPORTA SPORTA IR SPORTA !!! Turiu problemu ir su kojom ir dar, bet vistiek einu ir sportuoju, nes zinau jei nepasportuosiu, tai prades stogas vaziuot, man tapo kaip kokia doze narkomanei, nuo kurios priklauso ir gera savijauta ir pasitikejimas savimi..

sveikos ir as prie jusu.Na gal ir negerai pasakysiu,bet man dusioje lengviau paliko paskaicius,kad ne as viena tokia istizusi.As nuo vaikystes kazkiokia kompleksuota.Gal del to kad su mama niekada nepasikalbedavom ,svelnumo jos nejauciau tad visada viena buvau su savo problemom uzsidariusi savyje.Gal tik dabar pradejau stipriai dirbti su savimi(man 28m).Kazkaip man isejus i miesta atrodo kad visi i mane ziuri,kad as kazkaip idomiai atrodau,kad mano eisena negrazi,na zodziu visiems gyvenimas geras tik ne man.o jei kavos dar padauginu tai dar ir sirdis plaka kaip paselusi,kojos dreba baime zmoniu dar didesne palieka nu jausmas kosmariskas.tai db stengiuosi atrodyti taip kad sau patikciau ir tas truputi padeda, geriu vitaminus kuriuose yra b grupes vitaminu.be4ndrauti einasi geriau kazkaip.na kaip sakoma stengiuosi perlipti per save.Visa ziema kaip ir ok viskas jau buvo,bet db jau pastebiu kad vel stogas kai kurioms dienomis vaziuoja.Na psichologui savo problemu tikrai neisdrisciau pasakot,o be to jie tik zmones dirbantys savo darba,kuriems tai yra kasdienybe ir abejoju ar sugebetu mane suprasti.Stengiuosi labai su savo berniuku bendrauti kad jis toks nebutu gyvenime kaip ir as,nes tas jausmas ziauriai apsunkina gyvenima

[quote=ardnas,2010 03 12, 12:22]
sveikos ir as prie jusu.Na gal ir negerai pasakysiu,bet man dusioje lengviau paliko paskaicius,kad ne as viena tokia istizusi.As nuo vaikystes kazkiokia kompleksuota.Gal del to kad su mama niekada nepasikalbedavom ,svelnumo jos nejauciau tad visada viena buvau su savo problemom uzsidariusi savyje.Gal tik


pradėk rytą nuo trijų gražių minčių apie save:))

Bloga nuotaika,nepasitikėjimas savimi aplanko mus visus,aš ne išimtis.Stengiuosi padėt sau skaitydama grožinę literatūra,nevengiu psichologijos..Savitaiga turi didelę reikšmę mano gyvenime.Aptikau seną ,bet mano manymų,vertą dėmesio knygutę.Pacituosiu truputėlį,kad suprastumėte apie ką aš kalbu.Sibilė Patridž sukūrė programą,kuri vadinasi''Būtent šiandien".
1.Būtent šiandien aš tapsiu laimingas.Tai reiškia,jog vadovausiuosi Abraomo Linkolno žodžiais,kuris pasakė,jog''daugelis žmonių laimės patiria tiek,kiek turi ketinimų būti laimingas''.Laimė slypi mumyse;tai ne išorinių aplinkybių rezultatas.
2.Būtent šiandien aš pasistengsiu prisitaikyti prie to gyvenimo,kurį gyvenu,o ne bandysiu visus pritaikyti prie savo norų(...)
3.Būtent šiandien aš pasirūpinsiu savimi.Darysiu mankštą,rūpinsiuosi savo kūnu,tinkamai maitinsiuos(...)
4.Būtent šiandien aš pasistengsiu gyventi šia diena,nesistengsiu visų savo gyvenimo problemų išspręsti iš katro(...)
(...)
10.Būtent šiandien aš nebijosiu,ypač nebijosiu jaustis laimingu,žavėtis grožiu,mylėt ir tikėt,jog tie,kuriuos aš myliu,myli mane.
Nusiteikite gėriui,galvokite apie gėrį-būsite,linksmas,jausitės laimingas."
Tai tiek minčių pąmastymams...

Labu kad dusioj ramiau - nieko cia blogo neveltui psichologai kuria terapines grupes, zmones kvieciami dalintis ispudziai, pasikalbeti.



daugelis vaiku turi viena ar kita kompleksa, bet be abejo, nemalonu, kad nebuvai vaikysteje islaikyta... taciau dziugu, kad nesustojai ir dirbi su savimi dabar!



Sau patikti - vienas svarbiausiu dalyku. o jei taip neigiamai organizmas reaguoja i kava, gal laikas jos atsisakyti? Taip, psichologui jo darbas yra kasdienybe ir jis tikrai nesuprastu, kaip jautiesi... Nemanau, kad isvis kas nors suprastu. Juk kad ir kiek "skystas" ar kompleksuotas zmogus bebutu, jis yra asmenybe, o asmenybes kiekviena jausma isgyvena savitai ir nevalia jausmu lyginti, nes net budami patys empatiskiausi zmones, neilysim i kito zmogaus kaili ir jo jausmu ar skausmo nepasversim, nepamatuosim... Taciau psichologai zino puikiu budu, kaip padeti zmogui surasti jam paciam priimtiniausia kelia... Na, o pradet, zinoma, reiketu nuo pacios saves supratimo... Zinoma, tai nera lengva, bet dievai mato, kaip verta saves ieskotis! Ir kaip buna smagu save atrasti. Kad ir kasdien kitokia, bet save.

Ir, manau, kad puikus patarimas, pradeti ryta nuo 3 graziu minciu apie save! kad ir nuo vienos!

sekmes

Oi, merginos.. Studijuoju psichologiją ir galiu drąsiai pasakyt, kad psichologas jus kuo puikiausiai supras. Toks gi jų darbas - suprast ir padėti surasti geriausią būdą, kaip iš visų bėdelių 'išlipt' Taip kad jei tikrai jaučiat gyvenime nepatogumą, drąsiai eikit ir pasakokitės.


O mane tai užkabino ta idėja apie gražias mintis iš ryto. Super! pati seniau kankinausi dėl nepasitikėjimo savim ir kažkokiam žurnale perskaičiau, kad reik atsistot prieš veidrodį ir kartot sau "aš graži". Pagalvojau, kad nesąmonė, bet ėmiau ir pabandžiau. Tai turbūt kokią savaitę jausdavausi kaip visiška višta taip darydama, bet paskui vieną dieną kažkaip sutapo, kad tikrai gražiai sau atrodžiau ir kai pasakiau "aš graži", net pačiai smagiau pasidarė. Tai va iš to mano patarimas sektų toks: jei atsistojat prieš veidrodį ir jaučiat, kad tądien sau patinkat - nepatingėkit ir pasistaipykit ilgiau, ir dar visaip maloniai apie save pagalvokit Oi kaip nuotaiką pakelia

kas gali atsitikti tokiam zmogui, kuris viena diena suvokia, kad jis nuolatos save apgaudineja?

juk nesakau, kad reikia apgaudinėti tik labai smagu kartais šitaip sau įkvėpti geros nuotaikos nagi negali būti, kad taip jau visada visada jaustumėmės negražios ir nerastumėm kada sau gero žodžio pasakyti. Daugiau meilės sau!!

[Sveiki,as turiu problema,esu per daug prisirisus prie kompjuterio,labai daug laiko proleidziu uz kompo,ir visai neskiriu demesio vaikams,jie zaidzia sau kur nori,o kai nori demesio ir ateina pas mane,as pradedu nervuotis,pradedu saukt ant ju,kad nelistu prie manes,kad noriu paziuret filma,bet jie dar labiau rekia,o as tada dar labiau pykstu nervuojuos.Kartais man net baisu kad galiu sudot vaikui.Kai is darbo grizta vyras,as del to kad man vaikai sugadino nervus issilieju ant jo,nors jis visai nieko dietas,del to musu santikiai labai suprastejo.Nzn kur man kreiptis situ klausimu,pas psihologa ar psihiatra??? As kasdien duodu sau zodi kad nuo rytojaus visa demesi skirsiu vaikam.kad daugiau nesedesiu neziuresiu filmu o zaisiu su vaikais,bet sakau tai sau ir tuo paciu abejoju ar as pajegsiu taip daryt?Tikriausiai as visai savim nepasitikiu.
Papildyta:

Sakot kad pasitikejima priduoda tikslas,o jai as pati puikiai zinau kad tikslas yra neigivendinamas,tai kaip jis priduos pasitikejimo????As daleiskim turiu viena tiksla,noriu turet nuosava nama uzmestije,bet zinau kad tai yra neigivendinama,man reiktu dirbt 40metu ir nieko neleist kad sutaupit ant namo.

Man atrodo, kad jus Irina 1984 uzsisedejot namuose, uzsidepresavot ir issiliejat ant savo vaiku. jiems juk reikia jusu,jie dar labai mazi. prie kompo galit pasedet kai vaikai miega.

siūlau mažiau žiūrėt filmus o dirbt.. žiūrėdama filmus ne tik namui bet ir duonai neužsidirbsite..