Nepasitikėjimas savimi

Na, mano mama lyg ir nebuvo labai griežta, tačiau praktiškai niekada manęs nepagirdavo. Nupiešdavau ką nors, man pačiai gražu, nešu jai parodyti, o ji tik galvą pakraipo. O man norėdavosi, kad pasakytų: o šaunuolė, kaip gražu! Mokiausi irgi pakankamai aukštais pažymiais. Trimestruose retai kada išeidavo iš kokio dalyko 8. ji nepasakydavo, kad aš šaunuolė, kad mano trimestrai geri. Mama visada pasakydavo: nu pasistenk. Tu gali ir geriau. Ilgiau pasėdėtum prie knygų ir pažymiai būtų geresni. Kad kitą trimestrą jokių aštuonetų nebebūtų.
Vėliau, manau dar prisidėjo šiaip auklėjimas. Visada kalbėdavo apie berniukus, vėliau vaikinus, kaip apie kokius tai uždraustus dalykus. Žodžiu, tu tik nesusidėk su jais, bernai fuuuu.. Neatsimenu aš dabar tiksliai, bet kažkas panašaus. Galiausiai, kai jau žinojau, kaip „atsiranda vaikai“, prasidėjo kalbos apie tai, kad seksas ir seksualinis gyvenimas yra kažkas bjauraus ir šlykštaus. Na, taip. Nepilnametę kažkaip reikia atbaidyti nuo to, paaiškinti, kad tai labai atsakinga ir nederėtų to daryti, tačiau ne tokiu būdu. Dabar iki šiol tiesiog bijau vaikinų. Seniau kiekvienas man atrodydavo tik kaip kitos lyties atstovas, lyg koks pretendentas man į vaikinus, Net nemoku pasakyti. Nebūdavo net tokios minties, kad vyras gali būti tiesiog draugas... dabar turiu porą draugų vaikinų, tačiau į visus kitus vis dar žiūriu būtent taip.
O dabar su mama esame labai geros draugės. Pakalbam apie viską atvirai. Ir jinai manęs „nebegraužia“, nes aš jau užaugusi. Galbūt ji tiesiog nemokėjo bendrauti su vaiku. galbūt tai nutiko todėl, kad nuo 8 metų augau be tėvo, o mama susirado kitą vyrą, kuris mane visada koneveikdavo.Kiekvieną vakarą verkdavau. o mama atrodė tarsi akla iš meilės jam.

Erdnija, šiaip sunku patarti nepažįstant žmogaus, na bet manau yra dalykų, kurie tau gerai sekasi ir dėl ko turėtum savimi didžiuotis. Pagalvok apie visas savo teigiamas savybes, kad tikrai nesi blogesnė už kitus ir gal geresnė už daugelį. Dėl bendravimo su nepažįstamais - kiekvienas žmogus pirmiausiai galvoja apie save ir tikrai niekas nepradės blogai apie tave galvoti ar kritikuoti, jei tu kažko paklausi arba užkalbinsi. Gal tuo metu jie galvos, kaip jie atrodo tau Būna juk, kad kažkas prieina ir bendrauja, ar ko nors paklausia - negi dėl to jie atrodo kvailai ir ar galvoji po to apie juos visą dieną? Na nebent tai būtų koks beprotis ar keistuolis Manau su nepažįstamais žmonėm yra net lengviau bendrauti nei su draugais, nes tu juos matai gal pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, todėl visai nereikia apgalvoti kažką iš anksto.
Žinoma yra svarbu, kad tave vertintų kiti, kad girdėtum komplimentus dėl tavo sugebėjimų ar išvaizdos. Tai labai didina pasitikėjimą savimi. Bet jei turi draugų, tikriausiai išgirsti iš jų gerų žodžių.
Dėl vaikinų - manau viskas susitvarkys savaime, kai sutiksi tą savąjį, bus lengva bendrauti ir neatrodys jis tau baisus Nes jis žinos kaip prie tavęs prieiti ir ką pasakyti.

Ačiū, už patarimus. Atrodo viskas taip paprasta Bet reikia kažkaip prisiversti bendrauti, tapti savarankiškai. Aš esu labai blaiviai mąstanti, analizuojanti. Atrodo net žinau ką daryti tam tikroj situacijoje, bet tik tada kai sėdžiu viena kambaryje. Atrodo eisiu, darysiu, bbūsiu savimi pasitikinti ir t.t., bet kai reikia iš tikrųjų kažką daryti, kažką kam nors pasakyti tada viskas. Turiu sukaupti visą drąsą, ir tai ne visada pavyksta. Kai užkalbina nepažįstamas žmogus, aš tuoj paraudonuoju, o tas raudonavimas irgi šito komplekso dalis, tuoj pat pasimetu, pasakau kokią nesąmonę. Na ne visada taip būna, bet dažniausiai. Žinau, tiesiog reikia prisiversti, bet gera išsipasakoti būna... Ačiū, kad išklausėt Nes net draugams tai pasakoti kažkaip nelabai išeina. Būna, kai išsišneki, bet... Suprantu kad kai kuriems žmonėms, draugams tai neaktualu ir nesuprantama, tad negaliu sulaukti patarimo. Ai, sako, nekreipk dėmesio, gerai yra. Nors aš nesijaučiu gerai

kaip as tave suprantu man tas pats.bijau zmoniu, stengiuosiu pper daug nebendrauti.jei kas uzkalbina raudonuoju, daznai kokia nesamonia lepteliu o tada dar labaiu geda tada is vis tik nusuku akis ir bandau pasprukti nuo pokalbio.daugelis galvoja kad as pasikelus ir arogantiska.ir tai neteisybe.man patiktu bendrauti, buti su zmonem jei nejausciau tos baimes.jai nejausciau kad raudonuoju, kazka tyliai ir nerisliai mikcioju.
bijau dalyvauti didelese kompanijose, sedziu tyledama tada, ar nenoriu eit susipazinti su naujais zmonem.vis stengiuosi isisukti, bet kartais prisiverciu ir iseinu, bendrauju, bet paskui save grauziu, kad ne taip pasakiau, ne toki judesi padariau ir dar daug visokiu nesamoniu
aisku buna geresniu dienu, buna ir bendraujasi bet ta baime man eda gyvenima.
esu simpatiska ir isilavinusi, bet nepasitikiu savim ir viskas.visi atrodo uz mane protingesni ir grazesni ir linksmesni.
dabar turiu vaziuot i italija drauges aplankyt.bet zinokit kaip as bijau, nes ten bus ir jos vaikinas, kurio dar nepazystu.nenoriu vel tos sitaucijos kai reiks raust miksciot ir tyliai kazka kalbet.nepripazystu saves tokios.galvoju net atsisakyt tos keliones.
tai labai trukdo gyventi.labai kartina visa asmenini ir profesini gyvenima.bet kaip isivaduot is to nezinau.
gal gali kas patart kas tai patyre?
aciu

Atrodo, kad apie mane kalbėtum Man panašiai buvo su drauge ir jos vaikinu. Tiesa viskas vyko netikėtai. Ji tiesiog grįžo į kambarį su vaikinu ir tiek. Aš pasimečiau baisiausiai, nežinojau ką daryti, paraudau, nežinojau ar čia sveikintis, ar stotis ar sėdėt. Na visiškai buvau pasimetus. Pasėdėjau gal 5 minutes tylėdama ir rausdama. Paskui sugalvojau kažkokią priežastį ir sprukau kuo greičiau...
Kitą kartą irgi susidūriau su ta pačia drauge, o su ja buvo jos vaikinas. Tai pasisveikinom, pasilabinom ir aš vėl dūmiau šalin vos ne raudona. Tai po to kai kas pasakė, kad jis mane išvadino pasikėlusia ir šiaip kažkokia arogantiška... Nuo to tirkai geriau nepasidarė... Nors iš šono galbūt taip ir atrodė.
Na bet tau kiek kitokia situacija. Tu žinai, kad važiuosi pas draugę, žinai, jog susitikimas su jos vaikinu taip pat neišvengiamas. Gali kažkiek psichologiškai pasiruošti. Galvok, kad tas vaikinas bus toks pat draugiškas, kaip tavo draugė, kad bus panašus šiek tiek į ją. Prieš kelionę pasiklausinėk draugės, ką ten veiksit, kuo užsiiminėsit. Žodžiu, kad žinotum, ko tikėtis. O šiaip tai aš net nežinau ką patarti, nes neįsivaizduoju, kaip pati jausčiausi ir elgčiausi tokioj situacijoj. kartais tiesiog reikia peržengti per save... Užsispirti ir pasakyti sau: AŠ GALIU. O tu greit jau ten važiuosi? Nes visada būna taip, kuo anksčiau žinai apie tai, tuo daugiau kartų keičiasi nuomonė ir būna sunku apsispręsti. Tiesiog pasistenk bent trumpam apie tai negalvoti, nebekeisti nuomonės. Galvok, kad tiesiog tu ten gerai praleisi laiką, susitiksi su galbūt seniai matyta mylima drauge.

As turiu kompleksa bendrauti su tuo vaikinu, kuris turi sansu tapti mano vaikinu. o su draugiu vaiknais as pukiai sutariu ir nejauciu jokiu kompleksu as bendrauju su jais visiskai laisvai, nes zinau jie ne man, pries juos nereikia stengtis. Taip pat pukiai sutariu su vyresnio amziaus zmonemis, as jauciu, kad esu pasenusi savo mastyumu, nes daugeliu klausimu as labiau pritariu vyresnio amziaus zmonems. Tiesiog jauciuosi taip, tarsi jau daug patirties tureciau, o greiciasiai, tai yra del to, kad naivumas man daugeliu atveju yra nesuprantamas, as kikevienai situacijai uzbegu uz akiu ir apgalvoju visus jeigu. Tai dazniausiai ir trugdo man zenkti zingsti, nes per daug mastau apie to zingsnio pasekmes. Vienas pazystamas man yra pasakes: "Don't think, just do" ir as visad bandau prisiminti sia fraze.
As, taip pat esu labai uzdaro budo. Cia ir vel auklejimo klaida, nes mama man vis kala, kad tavo problemos niekam nerupi, tu tik taip gadini kitiems nuotaika, bet ka daryti paciai kai kartais tiesiog norisi saukti, o nera ant ko Tada apsisuka ratas, vel paskambini mamai, kuri visada pakelia tel rageli ir papasakoji savo bedas. Kartais ji paguodzia, bet paskui dazniausiai dar 100 kartu primena kaip tu blogai pasielgei vienoje ar kitoje situacijoje. Ji ir dabar nesuprato, kad reikia kuo maziau mane kritikuoti. Kartais as paskambinu jai pasidziaugti kaip smagiai praleidau savaitgali, bet musu pokalbis baigiasi tuo, kad pasirodo mano puikus savaitgalis, visai nebuvo toks puikus, nes as kazka ne taip pasakiau, ar ne taip pasielgiau. Zodziu buna sukritikuotas mano kazkoks veiksmas per ta savaitgali.
Dar viena problema, kurios as noreciau atsikratyti, tai alkoholis. As tikrai nesu alkoholike, buvo dienu, kai galiu ir viena isgerti buteli alaus, ar koki kokteiliuka, bet siaip dazniausiai geriu per vakarelius ir tikrai nesismulkinu. Geriu del to, kad isgerusi islaisveju, tarsi islipu is savo kiauto ir tada galiu linksmintis, bendrauti su zmonemis. As labai megstu sokti, bet negaliu pradeti kol neisgeriu keliu kokteiliuku. Namuose viena pries veidrodi as galiu tampytis, as pati saves tarsi nebijau, bet jauciu auditorijos baimes. Nors atrodo vakarelyuje tikrai yra idomesniu dalyku, nei stebeti sokancius.
Dziaugiuosi, kad atradau bendraminciu ir galiu bent cia issikabeti.

Sveika Na, manau labai daug kam būtų nedrąsu bendrauti su vaikinu, kuris yra potencialus kandidatas į vaikinus . O šiaip labai smagu, kad turi daug draugų. Jie padeda nugalėti kai kurias baimes, tačiau kartais nieko kito nelieka, tik kaip peržengti per save.

Yra gera knyga Bodo Shaferio "Sekmes principai" ten tikrai yra geru patarimu kaip save motyvuoti,pradeti pasitiketi savimi

Na aš pradėjau lankyti vairavimo kursus, ir tai tikrai didelis žingsnis savęs pasitikėjimo link. Kiekvieną kartą kol nueinu labai jaudinuosi, bet paskui jaučiuosi gerai Stengiuosi viską mokytis, kad galėčiau atsakyti, padiskutuoti. O kai moki ir supranti, kažkaip drąsiau. Tai įkvepia pasitikėjimo. Pareinu iš kursų labai patenkinta

Aš tai besimokydama universitete visiškai praradau pasitikėjimą savimi. Kai mokiausi mokykloje, nereikėjo dėti pastangų ir viskas sekdavosi savaime. O universitete to nėra, čia esmė yra viską atsiminti per trumpą laiką. Jaučiuosi labai kvaila. Be to, atsirado daug baimių, pvz baimė susirgti visokiomis ligomis, dėl kurių nebegalėčiau mokytis ar dirbti, prarasčiau protą ir savarankiškumą.

o man priesingai, mokykloj pasitikejimas buvo nulinis, kai studijavau paaugo.

manau vaikų meilė savo mamytei tai daugiau, negu kitų nuomonė apie tavo "įdomumą".
Socialinis statusas pastoviai keičiasi ir niekas gal negali būti pastoviai ant bangos karjeros laiptinėj šiais laikasi ko gero. Visa tai laikina.