Nepasitikėjimas savimi

Man irgi kartais uzbanguoja ir ilendu i visokiu nepasitikejimus ir nuliudimus, bet va neseniai skaiciau nebloga knyga apie savigarba, sustiprino taiva pacituosiu kelias man patikusias mintis:
"Zmones, kuriems truksta savigarbos- tai zmones, perdave teise spresti isoriniam pasauliui, "kitiems", todel priklausomi nuo to, ka tie "kiti' mano ar daro, patvirtindami tavo, kaip individo verte.Dziaugsmas tryksta is pasitenkinimo gyvenimu ir pasireiskia sugebejimu giliai patirti mazus dalykus.[/COLOR
Ideja liunai nuotaikai
[COLOR=red]Skanestu puodelis-paimk kelis popieriaus lapelius ir ant kiekvieno uzrasyk viena dalyka, kuris zinai- tau malonus.Susidek visa tai i savo skanestu puodeli.Kai bus nelinksma, leisk sau istraukti lapeli ir padaryk tai, kas jame parasyta Atsikratyk praeityje susikurtu savo ivaizdziu.Apibendrindamas jaunystes patirti, gali pasijusti nevertas meiles, bukas, tingus, storas, bjaurus, amzinai veluojantis ir t.t
Ivertink save is naujo pagal tai, koks esi siandien.

taigi, prisiskaiciau visokiu dalykeliu cia ir noriu pasakyti kai ka, visoms buna silpnumo akimirku, visos esam zmones o ne robotai, taigi ir visko buna ir reikia tai priimti kaip naturalu dalyka...ir nemanau kad namu seimininke negali buti laiminga ir pasitikinti savimi, aisku kad gali,o ir trisdesimties metu moteris gali pradeti mokytis, mokytis reikia visa gyvenima, ir tai daryti niekada nevelu, gyvenimas tik vienas nei viena prabegusi diena nebepasikartos tik mes kazkaip labai sunkiai tai isisamoniname, jeigu ko nors tikrai nori tikrai padarysi viska tik kad tai taptu relybe, tik daznai pritruksta ryzto entuziazmo ir uzsispyrimo...aisku viskas priklauso nuo zmogaus nuo jo asmeniniu vertybiu ir poziurio i gyvenima...jei nepasitiki savimi paklausk kodel? nes dazniausia nepasitikejima kelia tikslo neturejimas, nezinojimas ko nori ir pan.pavydziui man asmeniskai labai padeda knygos visokios apie savitaiga...ir siaip gerai nuteikiancios...svarbiausia ne tik perskaityti bet ir susikurus savo teorija taikyti ja savo gyvenime...manau praeitis visai nereiksminga...is jos galima tik pasimokyti...daugiau nieko...o siaip mes esam savo laivo kapitonais...viskas priklauso nuo musu, is esmes ir turim toki gyvenima kokio norim, ir esam tokios kokios norim buti...o jei taip nera reikia daugiau dirbti su savimi...buti reiklesnem sau...ir nepamirsti isaugoti sveiko proto visame kame...kaip Azalija pasake zmones visvien savimi labiau domisi, kodel nesusidomejus savimi? kodel nepamilus saves, juk jei nemoki saves myleti tai ir kitu nemoki myleti... zodziu prirasiau ir galeciau dar knyga prirasyti rodos, elementarus, net banalus dalykai, bet juose daug tiesos..

na mergaites, perskaiciau ...prisiskaiciau..ir galvoju kad tik nepradeciau savimi nepasitiketi:))o jei rimtai tai buvo ir man taip, norejau kad kas paguostu pasakytu kad sugebu ir pan ...bet aplinka isgyde, o buvo taip kad supratau jog mano dejavimai ir verkslenimai ir visi jautrumai niekam nerupi, tik man paciai...o tada ir supratrau gal geriau nebedergsiu sau gyvenimo ir negadinsiu sau ir kitiems nuotaikos...jei kas nutinka tokio tai savyje isverdu arba kitaip kaip nors issilieju(pvz.pasikalbu vonioj su savim, rimtai pasikalbu:))siaip visada buvau optimiste gal dar ir tai padejo...o jei jau dejuoji tai niekas del to nekaltas, nes dazniausiai o t.y beveik visada nepasitikejimo priezastys gali buti kontroliuojamos musu paciu protu.o siaip turiu labai stipru vyra..kartais net pagalvoju..ot kietakaktis!!.tai lyg ir nesinori pasirodyti lepse salia jo...

Aš turiu kitą bėdą - perdėtai pasitikiu savimi. Tikiu net ir tada, kai negaliu įgyvendinti to, ką maniau galėsianti. Paskui "parkės" prasideda visokios.

O tai kas trukdo igyvendint??

gali labai gerai žinoti ko nori - ir vistiek nepasiekti... nemokėti pasiekti... nematyti savyje resusrsų tikslui pasiekti.. gali kažin kaip žiūrėti į gyvenimą ir savo gyvenimo istoriją iur matyti - objektyviai - krūvas nesėkmių, neteingumą savo atžvilgiu ir pan.. gali sakyti kad esu užsigimusi pesimistė, bet bet taip yra... kartais tiesiog vieniems sekasi - kitiems ne... ir nepaaiškinsi paprastais saviįtaigos... skaitalais..



irgi netiesa... niekada nenorėjau gyventi vieniša - gyvenu, niekada nenorėjau būti žeminama - esu ir buvau žeminama daugybę kartų... arba tylus nutylėjimas arba konliktas ... reikia būti reiklesnėms sau - čia kaip anekdotas jau skamba - žmonės nepasitintys savimi ir taip daug iš savęs reikalauja, per daug, dažniausiai - tikrų tikriausi pperfekcionistai....

Man paskutiniu metu taip pastoviai buna. Kuo toliau tuo dazniau verkiu uzsidarius, kad ir diena darbe, vos tvardau asaras. Nesuprantu kas man darosi... Atrodo viska turiu, tevus, draugus, darba, mylinti vaikina... kazkada atrode, kad tik to truksta iki pilnos laimes... dabar jauciuosi labai nelaiminga, nieko nebenoriu, tik vakare atsigulus ryte nepabusti...

mmm...

Avietele, kodėl taip pesimistiškai?! Suprantu, kad gyvenimas ne visada yra (ir NEGALI būti) vien tik saulėtas ir smagus, juk visko būna - geresnių dienų, blogesnių, kartais ir labai blogų... Reikia su tuo susitaikyti ir tikėtis, kad gal ryt ar poryt o gal po savaitės bus geresnė diena. Aš asmeniškai tikiu, kad saviitaiga - galingas dalykas! o tikėtis, kad kažkas kitas ateis ir išspręs mano problemas - beprasmiška, nes, na tiesiog taip nebūna. Net gi tie žmonės, kurie lankosi pas psichologus, patys turi išspręsti savo bėdas, o psichologai tik padeda rasti tų problemų priežastis, galbūt nurodo galimus būdus jiems spręsti... ir, žinoma, jei jais tiki, palaiko dvasią .

Na, tai mano nuomonė. Man toks požiūris padeda

Aš pati, deja, neturiu per daug pasitikėjimo savimi (manau 'kalti' genai ir auklėjimas nebuvo visai be priekaištų... kad ir kaip gaila bebūtų). Manau, kad mano mama nuostabi, dar tokios mylinčios, rūpestingos mamos paieškoti reiktų, bet dažnai gaudavau barti, ir kartais, regis, dėl smulkmenų... Nekaltinu jos dabar (anksčiau nesuprasdavau ko ji ardosi), bet dabar jau kitaip tai matau. Juk visi mes žmonės, visi susierzinam, o persipildžius kantrybės taurei, netenkam savitvardos ir išsiliejam ant kitų... juk užtenka net smulkmenos kad ta taurė persipildytų, kai jau ji ir taip pilnut pilnutėlė... o taurei prisipildyti priežasčių be galo daug buvo mamos gyvenime... liūdna...

Nieko nekaltinu dabar. Yra taip kaip yra. Bet tiesiog kartais bandau paanalizuoti ir rasti savo nepasitikėjimo priežastis. Manau, kad jas jau žinau. Bet jas įveikti - čia jau kitas reikalas ))

Prieš išvažiuodama studijuoti, maniau kitame mieste - didmiestyje - tai bemat pasikeis, tapsiu kitu žmogumi )). Iš dalies pasikeičiau, bet... ne viskas greit įveikiama ))

kazkaip perskaiciau, ir pagalvojau kad cia apie mane raso . Kazkur teko skaityt ( tik nebepamenu kur ), kad zmogus niekada nesijaus vienisas, nes su juo visada bus Dievas tai ta mintim ir gyvenu, ir galiu pasakyti, kad padeda

Dievo mano gyvenime irgi nebėra... buvo. ir išnyko... netikiu Dievu kuris siunčia kančias žmonėms..