..Tempiu temuke i virsu- man rodo tai kiek padoriau nei sukurti dar viena itin panasia....Nors tureciau moderaorei to i prasyma jei imanoma patalpinti sia temuke i " Kertele sielai" skilty.. ..
...Zinau kad yra ivairios literaturos sia tema..Nemazai teko apie tai paciai dar pauglei bunant paskaitineti, bet tuomet dar tiesa saknt nelabai as del tokio dalyko ir nerimavau.. ..Deja metams begant ir keiciantis ivairiom gyvenimo salygom tas nepasitikejimas savo jegomis ne tik kad niekur nepradingo bet galeciau teigti ,kad isaugo i kazka neiveikiamo..
....Berasant man cianais ir beanalizuojant savo gyvenima tuo paciu, staiga i galva sove mintis: " Ar tai negali kazkaip buti susije su tom milziniskom gyvenimo permainom atejusiom man susituokus su MB"..??... Kazkuri sioje temeleje yra klausiusi vienos mamamytes ar tik ne teveliai iprate viska dukrelei ant lekstutes patiekti del to kalti...!! ..Taip jau susikloste ,kad daug maz viskuom nuo maziausiu smulkmenu po musu santuokos MB turejo rupintis..Bet tuo paciu buten jisai mane iki sios dienos skatina tobuleti ir siekti tai ko man norisi...Bet stai cia ir isikisa tas mano nepasitikejima savimi ir nors ir kaip MB bando mane palaikyti , as visada save matau zemiau visu....
...Na nezinau ar visas mano pasisakymas nenusigrus kur cia giliai giliai..ar tai yra tap pat kuriai nors mamytei aktualu kap ir man...Butu labai saunu jei buten cia galetumem viena kitos situacijas panagrineti ir bandyti ispresti...
..Tempiu temuke i virsu- man rodo tai kiek padoriau nei sukurti dar viena itin panasia....Nors tureciau moderaorei to i prasyma jei imanoma patalpinti sia temuke i " Kertele sielai" skilty.. ..
...Zinau kad yra ivairios literaturos sia tema..Nemazai teko apie tai paciai dar pauglei bunant paskaitineti, bet tuomet dar tiesa saknt nelabai as del tokio dalyko ir nerimavau..
..Deja metams begant ir keiciantis ivairiom gyvenimo salygom tas nepasitikejimas savo jegomis ne tik kad niekur nepradingo bet galeciau teigti ,kad isaugo i kazka neiveikiamo..
....Berasant man cianais ir beanalizuojant savo gyvenima tuo paciu, staiga i galva sove mintis: " Ar tai negali kazkaip buti susije su tom milziniskom gyvenimo permainom atejusiom man susituokus su MB"..??...
Kazkuri sioje temeleje yra klausiusi vienos mamamytes ar tik ne teveliai iprate viska dukrelei ant lekstutes patiekti del to kalti...!! ..Taip jau susikloste ,kad daug maz viskuom nuo maziausiu smulkmenu po musu santuokos MB turejo rupintis..Bet tuo paciu buten jisai mane iki sios dienos skatina tobuleti ir siekti tai ko man norisi...Bet stai cia ir isikisa tas mano nepasitikejima savimi ir nors ir kaip MB bando mane palaikyti , as visada save matau zemiau visu....
...Na nezinau ar visas mano pasisakymas nenusigrus kur cia giliai giliai..ar tai yra tap pat kuriai nors mamytei aktualu kap ir man...Butu labai saunu jei buten cia galetumem viena kitos situacijas panagrineti ir bandyti ispresti...
sveika as ir susidurusi esu su tokia problema nepasitikejimu savimi.jau net pati nzn ka daryti pavargau kovoti su visokiomis situacijomis neturiu jau jegu.pradejau netgi savimi nepasitiketi kaip ir tu
sweikos merginos wisos dingusios, reikia sia tema prikelti wel tu, kurios sawimi nepasitiki, buwo, yra ir bus. Tik wa, tas nepasitikejimas pasireiskia ywairiose situacijose. Kartais zmones, kurie sawimi nepasitiki, net patys to nesupranta, ir jauciasi blogai daugelyje situaciju. Tuo labaiu negali nieko pakeist na, taciau jei ,,diagnoze" sawyje jau rasta, reikia ilgai ir nuobodziai dirbt su sawimi.. reikia wengti zmoniu, kurie skatina ta nepasitikejima sawimi. Bent jau man taip buna - gzistuoja zmoniu tipai, su kuriais jauciuos lyg noreciau sletis po pernyksciais lapais... deja.. nors as dar jauna (man 23 metai), taciau tas nepasitikejimas kankina mane nuo pat waikystes, ir jauciuos nepajegi su tuo kovoti... kartais supykstu ant sawes, ir norisi kazkur pradingt, isgaruot, kad pati nieko nematyciau, ir kad netrukdyciau kitiems... Taigi, merginos, susiwienykime, ir yweikime sawe padekime wienos kitoms
sweikos merginos wisos dingusios, reikia sia tema prikelti wel tu, kurios sawimi nepasitiki, buwo, yra ir bus. Tik wa, tas nepasitikejimas pasireiskia ywairiose situacijose. Kartais zmones, kurie sawimi nepasitiki, net patys to nesupranta, ir jauciasi blogai daugelyje situaciju. Tuo labaiu negali nieko pakeist na, taciau jei ,,diagnoze" sawyje jau rasta, reikia ilgai ir nuobodziai dirbt su sawimi.. reikia wengti zmoniu, kurie skatina ta nepasitikejima sawimi. Bent jau man taip buna - gzistuoja zmoniu tipai, su kuriais jauciuos lyg noreciau sletis po pernyksciais lapais... deja.. nors as dar jauna (man 23 metai), taciau tas nepasitikejimas kankina mane nuo pat waikystes, ir jauciuos nepajegi su tuo kovoti... kartais supykstu ant sawes, ir norisi kazkur pradingt, isgaruot, kad pati nieko nematyciau, ir kad netrukdyciau kitiems... Taigi, merginos, susiwienykime, ir yweikime sawe padekime wienos kitoms
Nežinau, ar tai nepasitikėjimas savimi, bet labai dažnai jaučiu, kad nusišneku. Mano žodžiai dažnai būna pasakyti nelaiku ir ne vietoje. Kartais didesnėje žmonių grupėje atlieku juokdarės vaidmėnį, skaldau berniokiškus bajerius, ko moteriai kitąkart nereikėtų daryti.
Esu pasimetusi savyje. Lyg ir esu impulsyvios prigimties, o iš manęs visada buvo reikalaujama santūrumo, dabar jau matau, kad santūri būnu ne tada kai reikia, ir su impulsyvumu, atsipalaidavimu tas pats. Aplinkiniai man vis kaldavo, kad neapgalvoju žodžių, kad kai pykstu, man žodžiai teka kaip iš kokios kanalizacijos, kad baisiai atrodau (čia kai su tėvais kildavo konfliktai).
Po to ir šiaip tėtis dažnai sakydavo, kad mano kalbos yra bereikalingos, kad tiesiog, jei pasakoju apie kokius nors draugus, kažkokius įvykius, tai tauškiu niekus. Augau, brendau, įstojau į universitetą, lankau chorą, turiu truputį draugų, bet pastebiu, kad tėčio sakyti žodžiai visai teisingi. Kartais mano komentarai būna absoliučiai kvaili. Kartais per daug pripasakoju to nevertiems žmonėms. Esu ganėtinai plepi ir atvira. Jau kai kurie man sako, kad būčiau atsargesnė, niekada nesuvokdavau, kokį pavojų gali sukelti atvirumas, ypač, jeigu kalbu apie save, o ne apie kitus. Bet dabar pamačiau, kad pats elgesio faktas, kai žmogus daug atvirauja apie save, padaro jį kažkokiu nerimtu, nepatikimu, mavaikišku.
Tarkime, grupiokėms nevengiu pasakoti apie savo santykius su vaikinais. Aišku, nekalbu iki tokio lygio, kas liečia intymius dalykus, tiesiog pasakoju, kaip sekasi, kaip as jaučiuosi ir pnš. Bet manau, kad tai nėra gerai, nes kai pasakoju, girdi beveik visa grupė, o man tuo metu dzin.
Nežinau, kas man darosi, bet dažnai taip knieti kam nors ką nors išsipasakoti, visus terorizuoju, turbūt esu energetinis vampyras :/ Namie mamą, o univere šiaip jau nejaučiu kaip išsipliurpiu.
Teta man sako, kad esu kaip atversta knyga ir aš visiškai su tuo sutinku. Manau tas mano atvirumas kuria kažkokį nelabai teisingą įspūdį apie mane.
Išvis, neįsivaizduoju, ką žmonės apie mane galvoja. Kodėl tarkime, lankau chorą, kurį lanko dar dvi mano grupiokės, ir nors universitete bendraujame vienodu intensyvumu, chore, kur lieka mažiau žmonių, kur susiaurėja, suintymėja žmonių bendravimas, jos būna dviese, kažkaip jaučiu, kad mane ignorina, lyg mes apskritai neturėtume jokių bendrų interesų. Manau, kad tokios problemos kyla dėl mano elgesio. Iš vienos pusės greitai adaptuojuosi, iš kitos viduje jaučiu diskomfortą, nes tampu kažkokia juokdare. Nuomonės pasakyti nebijau, tai čia lyg pasitikėjimo ir yra. Nežinau, gal moku super duper gerai save apgauti ir iš tikro visai savimi nepasitikiu? Gal tas mano plepumas rodo dėmesio trūkumą, norą būti pripažintai?
Na pirmas žingsnis padarytas - jūs sau pati pripažinote, kad per daug šnekate, kartais ne laiku ir ne vietoj ką pasakote.
Kitas žingsis būtų - išmokti tai kontroliuoti. Jei norisi vėl kažką taukšti nesustojant reikėtų prikąsti liežvį ir sakyti tik tai kas tuo metu aktualu ir svarbu.
Trečias žingsnis - Prieš kažką sakant gerai apgalvoti ir sutrumpinti kiek tik įmanoma.
Ketvirtas - išmokti klausytis. Klausytis kito reikia du kart daugiau nei pačiai kalbėti.
Nepasitikiu savimi ir del isvaizdos. Matau nemazai realiu minusu, kuriuos kiekviena diena bandau maskuoti, tai kazka itempti, tai kazka atleisti. Pagalvojau, kad noredama buti bent jau vidutiniskai patenkinta savimi tureciau padaryti koki nors viena kardinalu pasikeitima, nes dabar ziuriu i save ir tikrai nematau nieko, ka tureciau grazaus. Kazkaip zmonems lyg ir neatrodau bjauri, kai kam gal net grazi, bet keisciausia, kad visumoj, neturiu jokio kabliuko, kad butu patrauklu, kai jautiesi niekam tikus. Tiesiog nieko israiskingo.
Seniau galvojau, kad va, vidumi turbut zmones traukiu, bet paaiskejo, kad viduje irgi didziulis pasimetimas, saves nesuvokimas.
Kad tokios ir butu mano psichologines problemos - as sunkiai susitaikau su savo praeitimi. Atrodo, kad ant kazkada buvusios baltos drobes uzdrebta purvo deme, o daugiau vietos kazka grazinti, dailinti jau nebeliko. Tarkime, grauziuosi del to, kad draugavau su netinkamais vaikinais. Buvo periodas, kai ziauriai savimi nepasitikejau ir jauciausi niekam tikusi, tai ir draugavau su bet kuo, kam atrodziau KAZKAS. Tarp mano eksu - vieni nevykeliai, nepatrauklus, jautrus, atsiskyreliai, apsileideliai... Keista, bet visi jie atrodantys kaip asocialai, taciau gana protingi zmones, baige aukstuosius, besidomintys kultura, filosofija, tiesiog pasauliu...
Nors buvo keletas ir profkiniu, su nuliu intelekto, gal jautrumas ir gyvenimo mokyklos vaisiais jie galetu pasigirti. Nezinau ka su kuo lyginu, turbut lyginu juos su vaikinu, su kuriuo dabar bendrauju, apsimesdama pati sauniausia, patraukliausia, protingiausia.
Geda ir pries save ir pries tevus, kokiu tik bernu neparsitempdavau i namus. Ir kokie mano tevai buvo tolerantiski. Netgi matydami su kokiais nevykeliais prasidedu, niekada neteisdavo. tada atrode nuostabu, o dabar geda ir pazeminimas grizta man.
Aš esu paauglė, gal biški ne toj svetainėj parašiau, bet mačiau, kad čia labai gerų patarimų yra, todėl norėčiau pasipasakoti. O mano problema tokia, kad neturiu pakankamai draugų ir jaučiu įtampą būdama tarp žmonių. Net išėjus į gatvę įsijungia tas nerimo ir susikaustymo režimas. Labai sunku jį įveikti. Nes būdama su kitais aš lyg save sumenkinu, jaučiuosi kažkokia kitokia ar nepageidaujama. Pvz.: mano bendraamžiams didžiausia smagybė eiti išgerti, rūkyti ir jie yra nieko prieš šaipymąsi iš kitų, o aš esu prieš. Nors išties esu draugiška, graži ir protinga, bet kažkas mane stabdo. Kartoju pozityvias mintis, medituoju, atrodo namie esu pasitikinti savimi, bet va kai tik išeinu į žmones... Kai matau, kaip kiti paaugliai vaikšto su draugais, merginos flirtuoja su vaikinais, dar labiau suspaudžia širdį. Nežinau ką daryti, iš kur gauti jėgų, draugų ir to pasitikėjimo savim.
Aš esu paauglė, gal biški ne toj svetainėj parašiau, bet mačiau, kad čia labai gerų patarimų yra, todėl norėčiau pasipasakoti.
O mano problema tokia, kad neturiu pakankamai draugų ir jaučiu įtampą būdama tarp žmonių. Net išėjus į gatvę įsijungia tas nerimo ir susikaustymo režimas. Labai sunku jį įveikti. Nes būdama su kitais aš lyg save sumenkinu, jaučiuosi kažkokia kitokia ar nepageidaujama. Pvz.: mano bendraamžiams didžiausia smagybė eiti išgerti, rūkyti ir jie yra nieko prieš šaipymąsi iš kitų, o aš esu prieš. Nors išties esu draugiška, graži ir protinga, bet kažkas mane stabdo. Kartoju pozityvias mintis, medituoju, atrodo namie esu pasitikinti savimi, bet va kai tik išeinu į žmones... Kai matau, kaip kiti paaugliai vaikšto su draugais, merginos flirtuoja su vaikinais, dar labiau suspaudžia širdį. Nežinau ką daryti, iš kur gauti jėgų, draugų ir to pasitikėjimo savim.
Evairem, manau esi daug geresnė už tuos kitus paauglius, kurie linkę išgėrinėti, rūko ir šaiposi iš kitų. Jie jums autoritetas būti neturėtų, tad tikrai nereikėtų dėl to griaužtis ir norėti pritapti Nesumenkinkit savęs, nes esate ypatingas žmogus, geras žmogus, kuriam tokie dalykai atrodo nešvarūs, nepriimtini, netoleruotini. Aš tik už jus džiaugiuosi Buvau lygiai tokia pat, nepriimdavau blogų dalykų, kovodavau su blogiu, suprantu, kaip sunku prisitaikyti prie tokios bendraamžių bendruomenės. Ir išvis ar reikia prie jos taikytis? Esame indivdualybės. Žiūrėkit kitur, surasit žmonių panašių į save ir visi bendravimo barjerai išnyks tarp jūsų.
Aukštyn nosytę, išaugus iš paauglystės, baigus mokyklą išeisit kitur, pamatysit, kad yra labai daug tokių žmonių kaip jūs. Žinokit jūs ne viena, tad gyvenkite taip kaip iki šiol, tai yra sveikintina
Evairem - nesinervuok. Aš buvau tokia pati. Negėriau, nerūkiau, per naktis nebaliavojau, turėjau vieną pačią pačiausią draugę, buvau protinga ir graži, bet visad galvojau, kad visi yra gražesni ir geresni už mane. Patikėk, nors man kartais atrodė, kad esu kažkokia netokia kaip kiti paaugliai, tačiau dar nesupratau, kad kuo toliau, tuo labiau visi mane gerbė už tai kad esu ir graži ir protinga, o ne "palaida bala". Patikėk, tik tada kai tau bus kokie 22m (gal daugiau) suprasi, kad nieko nepraradai, kad gali nebendrauti su tais, kuriem patinka tyčiotis iš kitų, galėsi bendraut ir draugaut su tais žmonėm kurie yra tokie pat protingi kaip ir tu, nes tokių tu dar tikrai sutiksi.
Dėkui už atsakymus Tas nerimas ne taip lengvai pasiduoda, bet aš irgi užsispyrus Atrodo smulkių problemų išlenda įvairiausių, bet visos jos kilo iš to pačio, - tai kritusios savivertės. Stengiuosi visaip ją kelti ir tikėti savim, bet tas nepasitikėjimas jau gan giliai įsišaknyjęs. Žodžiu galėčiau rašyti ir rašyti, kaip kiekvienoj situacijoj vis kitokios problemos kyla, vis kiti klausimai,bet svarbiausia norėjau sužinoti, lyg kokį patvirtinimą gauti, jog nieko neprarandu, kad viskas savu laiku, nes dabar sunkus metas ir kai pats sau tai pasakai, kažkaip sunkiai tikisi. Vis ta paauglystė (smagu, kai gali kažkam kaltę suverst ).
..
