kaip atsigauti po skyrybų

nekaltink saves ir jo ir nereikalauk is saves viska atiduoti... i pilna stikline jau nieko neipilsi. vadinas jam to neuzteko ka tu davei, ir tau duoti jis negalejo daugiau nors gal ir galejo tik nenorejo. gal... o gal ir ne

Sveikos

na tos nuotaiku kaitos ir mane labai kankina atrodo viska padariau teisingai, sprendimas skirtis nebuvo spontaniskas, ne is to ne is sio, spontaniskos buvo pacios skyrybu aplinkybes. netgi netiketos bet vis abejoju...

va cia neblogas straipnis skyrybu tema

straipsnis

psichologe raso, kad butina iskenteti visas skyrybu stadijas. tik tokiu atveju jos maziausiai skaudins. bandysiu, manau pavyks, tik vat atsikratyti tu abejoniu labai sunku

Zinau, kad nelengava...... as ir be jokio sazines grauzimo liepiau vyrui nesdintis......netgi sakyciau jauciau pasitenkinima ir kazkoki dziaugsma, kad va pagaliau jis mane taip dakniso, kad aciu dievui ryzausi nutraukti tuos nesveikus santykius.......patikek, man irgi nelengva......ypac dabar, kai pati pradejau suvokti ir savo nemenkas klaidas, kai su vyru pradejom normaliai bendrauti, kai nurimo tas didysis "skyrybu inirsis" net kartais nebepadeda ir tai, kad as jo buvusio elgiasio niekaip nepateisinu ir jokiu budu nelaikau savo, sakyciau siuo atveju "klaideliu" priezastimi anksciau, issiskyrimo pradzioj, kai norejosi vyra buvo zymiai lengviau tiketi, kad viskas baigta... niekada nebegrisiu... pradesiu nauja gyvenima......o dabar net pasimeciau....... nezinau, kur ta bendravimo su buvusiu vyru riba, kad islikciau teisinga sau ir saves neskaudinciau dar labiau...nes vyrui tos ribos jau mazeja.....net isgeres skambina ir prasosi pernakvoti pas mane jau jis vel nezino ko nori jeigu tai yra viena is issiskyrimo stadiju tai labai noreciau, kad ji kuo greiciau praeitu.....nes bijau......labai bijau atsigrizti ir suklysti vel

manau visoms panasiai su tom skyrybom, ypac dabar, kaip sakai, kai jau atslugo tas pyktis. musu santykiuose ne karta buvo bandyta issiskirti, ir kai draugavom, ir kai jau buvom susituoke, bet visada grizdavau pas ji. Vyras niekada nebande sulaikyti, sake "tu spresk kaip tau geriau, as susitaikysiu" mano atveju, vyras bande kazka lipdyti praejus menesiui po issiskirymo, klause gal dar galetumem buti kartu, dave man laiko apsisprest, bet tada buvau dar labai pikta ant jo, todel negrizau...o dabar...jei taip pasielgsiu, zinau, kad padarysiu didziausia klaida savo gyvenime. jo dabartinis elgesys parodo, ka jis jaucia savo seimai, kaip ji yra jam reikalinga ir tai matytdama suprantu, kad neverta...bet dabar isgyvenu, ta saves gailejimosi ir baime sdel ateities etapa. tikiu, kad, kai mano gyvenime ivyks pasikeitimu pasijusiu geriau. Esu laiminga vien tuo, kad issiskyrus su vyru mano gyvenimas tapo ivairesnis: i ji grizo senos drauges, galiu be jokiu konfliktu ir kaltinimu leisti savo laisvalaiki taip kaip ismanau, bendravimas su vaiku ir anksciau buves labai artimas, pasidare dar artimesnis. nzn, tikiuosi viskas tik i gera, tik i gera...

na del tu issiskyrimu man irgi panasiai budavo , kas mane ziauriai nervuodavo ir gal net budavo nesiryzimo palikti vyra priezastimi....... kai mes.....tiksliau as kalbedavausi apie issiskyrima, kaipgeriausia tokiu nenormaliu santykiu baigti, jis pastoviai budavo galima sakyti be nuomones sakydavo "spresk pati....", kai klausdavau ar nori skirtis, sakydavo nezinau arba net sugebedavo sukonkretinti prispaustas, kad nenori, bet kai del to nenorejimo bandydavau aiskintis, ka darom, kad spresti problemas, jau vel budavo nezinau nezinau nezinau zodziu pastoviai jis nesusigaudo ir nezino ko nori
kad tau i gera ir i nauja viskas eina sprendziant is tavo dabartinio gyvenimo tai as net neabejoju geriausias dalykas, ka besiskirianti ar issiskyrusi moteris gali tureti, mano manymu, tai aktyvus gyvenimas uz namu sienu o tu, kaip matau nesnaudi darbas, draugai, bendravimas....na o man kazkaip protas nenesa, kaip man sau dienas praskaidrint dirbt dar nedirbu....draugu irgi cia, kur gyvenu, neturiu, bent jau tokiu su kuriais noreciau ir galeciau atsipalaiduot ir pasilinksmint, neskaitant besilaukiancia ir neseniai istekejusia drauge, kuria savo nuomone apie vyrus pastoviai sokiruoju aisku suprantu, kad is dalies ir as pati kalta del tokios situacijos......turbut pasidariau per daug isranki, nepatikli, uzdara ir galima sakyti pati nepalaikiau ir nepuoseledavau tu draugisku rysiu, kad ir per atstuma...pati neskubejau ir neskubu megzti nauju draugysciu.. kazkaip man iskreiptai atrodydavo, kad pora laisvalaiki turi leisti tik kartu...ir man daugiau nieko nereikedavo.. .... na bent jau zinau, kad anksciau tokia tikrai nebuvau, vadinasi, jei dar pakentesiu, nesigreziosiu atgal ir sugrisiu "i save" viskas turi susitvarkyti ir but taip, kaip noriu ir susikursiu as, kaip turi buti

[quote=A N A,2009 06 18, 00:54]
tiktai nebus lengva, buvo visko ir asaru ir saves grauzimo ir beales klaidu, taciau yvenimas tesiasi ir viskas atsistoja i savo vietas. Nors is patirties zinau kad tuo momentu visi patarimai atrode kaip tusti zodziai, nes niekas nezinojo kaip gi is tiesu as jauciuosi - to zodziais neapsakysi. O paskui nauji susitikimai, naujos pazintys, nauji nuotykiai ir naujas gyvenimas. Svarbiausiai susidelioti ko tikrai nori ir to siekti ir tada viskas gausis. Ir niekada nepaliauti tiketi savimi, juk tu pati paciausia, tu ypatinga, ovisa kita niekai
[/quote]
o idomu per kiek laiko tau tai [avyko padaryti......... kazkaip kad ir kokia as is prigimties buciau optimiste.......pokyciai, baime nezinomybe bangom atsveria tas teigiamas emocijas taip, kad net dziaugiuosi, kad namie nieko pavojingo neturiu....... juokauju......aisku na gal per ziauriai, bet ziauriai kartais ir pasijauciu o as tik norejau ramybes.......saugumo....pastovumo.........namu silumos:rolleyes: geriau jau noreciau dideles ir tyros it lietaus lasas meiles tai nors tureciau vilti ir tiksla koki princa ant juodberelio susieskoti manau butu lengviau.......visi sako, jei nera begalines meiles ar aistros, tai ir issiskyrimas lengvas........ne velnio.......tie jausmai tai yr tai ner.......o va noras kurti ir puoseleti seima, manau, karta atejes, nedingsta amziams.........o kai gyveni su tokiom mintim ir viltim pakankamai laiko, kad isijaustum, tai naujo gyvenimo pradzia lyg reikstu visu tavo vertybiu priesybe.........reikia tada lyg save perprogramuoti.......ramybe keisti i aktyvuma.....pastovuma i pokycius.........na zodziu......pati nezinau, kur as cia nusiminciavau
[/quote]

Dabar kai ziuriu i viska kai jau baigesi visi mano paklydimai tai laiko uztruko visai nedaug, tik pusmetis, nors tada man visa tai atrode tesiasi amzinybe... Sunkiausia kai suvoki, kad viskas ka sukurei yra tik iliuzija, tuscias burbulas ir vel reik viska pradeti is naujo.

va va butent........iliuzija na kaip as cia iskarto apie tai nepagalvojau juk tai taip akivaizdu cia turbut tas pats, kai koks strategnis zaidimas kibernetiniame pasaulyje kai pasieki paskutini lygi ar baigiasi gyvybes taskai ateina laikas baigti zaidima......kad ir kaip nenoretum... o kaip sunku bus grizt atgal ir prisitaikyt prie realaus pasaulio, tai jau cia kiekvienam nuo isijautimo ir fanatizmo laipsnio turbut priklauso na..mano zaidimas tikrai ne is maloniuju buvo greiciau cia reikia rinktis savo smutkes ir i kita smeliadeze varyt

mes irgi buvom keliskart issiskyre

bet mane labai sazine grauzia kad atemiau is jo teva. nei as atemiau nei ka, bet vis tiek sirdy kirba va toks dalykas.

mane tas nezinau ir pribaige. melas naudojosi manim ir buvo patogu. man irgi jo vietoj butu buve labai patogu

taip as irgi nesiekiau megzti dideliu draugysciu, juk turejau seima - tai, apie ka visada svajojau... irgi neturiu draugu bet kol kas ir nereikia man. dar negrizo tas gyvenimo dziaugsmas, noras kazka kurti, veikti, bendrauti, pati saves neatpazistu esu uzsisklendus savy. supermamoj papostinu ir viskas. as tik bijau kad pas tevus lengva man, o jei buciau viena su vaiku - butu sakes. isproteciau nuo vienatves, vakarais bijociau tikrai. nezinociau nei ka su juo uzsiimti. nors didelio skirtumo nera, nes nors ir sunus, ilgai lauktas, bet vyrui jis nerupejo. jam rupejau as ir mano elgesys, prikaisioti koks jis blogas, aukleti mane norejo... o man kaip ir kiekvienai moteriai vyra nukonkuravo vaikas
man be galo apmaudu del to kad mano vaikas nesulauke demesio is savo tevelio niekada...

Jezau, kaip viskas pazistama...iki skausmo jau ANAi rasiau, bet pasikartosiu: man rodos tie vyrai nesugalvoja nieko naujo - tas pats elgesys, tos pacios skyrybu priezastys. Kodel zmogiskas noras tureti grazia, darnia seima laikui begant virsta va tokia kancia? kodel du suauge zmones nesugeba prieiti kazkokiu kompromisu, pazvelgt i situacija ir savo artimo akimis? man irgi sirdis plysta del sunaus, nuprotesiu nuo tu minciu. berniukas auga ir kasdien tecio jam reikia vis labiau ir labiau... juo labiau mato, kaip kiti vaikuciai bendrauja su savo teciai...nzn

na man draugu kol gyvenau su vyru, galima sakyti, irgi nereikejo.....uztekdavo tu keliu pazistamu su kuriais kartais praleisdavom laisvalaiki...nors gal kiti pavadintu ir draugais, bet man sitas zodis kazkaip nereiskia vien tik bet koki laiko praleidima.....bet va kai ypatingai paslijo santykiai su vyru ir dabar vistiek truksta jei ne draugu, tai bent artimos sielos, to Draugo, su kuriuo galetum pasikalbet, kuris galetu patarti...Aisku tau turbut tai atstoja tevai, todel ir nieko netruksta, belieka tik pergyventi skyrybas...Bet viscien ar nemanai, kad apetitas bevalgant ateina sakai negrizo noras dziaugtis gyvenimu, bet manyciau jis gris greiciau, jeigu jam parodysi, kur grizti juk ne norai mus susigrazina, o mes juos...o sedint paskendus mintyse, kad nieko nereikia, kazkaip neitiketina, kad koks noras ims ir suvieses bet va dilema man sugalvoti paciai kazka idomaus, kai anksciau gyvenimas uz mane galvodavo nors tam daro itakos ir vieta, ir aplinka, ir net pinigai na bent jau metu laikas siuo metu yra palankus aktyvam poilsiui

Labas rytas

neatstoja, kaip tik priešingai mielai kur nors varyčiau, bet esam 20 km nuo Vilniaus, vaikas šiuo metu serga, automobilio neturiu, darbo neturiu, gyvenamosios vietos neturiu, išssilavinimo neturiu galvoji man linksma? stengiuos nepasiduoti toms mintims, tikiu kad ateis ruduo, vaikas eis į darželį, atpras nuo MP (pakolkas niekaip negaliu jo atpratint), susirasiu kokį dabeliūkštį ir ką jau uždirbsiu, tą, gyvendama su savo B pripratau prie ne kokios finansinės padėties, nes jis dažnai neidavo į darbą tam kad galėų pažaisti su kompiuteriu.
kai tik yra galimybės - vaikas sveikas, aš nepavargusi, yra grynųjų - šaunam į miestą ir nueinam kad ir į parduotuvę, pasivaikštom mieste, kokią mini pramogėlę sau susigalvojam, ir net man pačiai keista kad man kol kas to užtenka. šiandien pvz tvarkiausi kambarį, dabar atrodo tikrai jaukesnis. šiaip nesu iš tų moterų kurios moka sukurti namų jaukumą, yra švelnios būtybės - man patinka visu garsu klausyti roko, slampinėti mieste ir pa. nesu mamytiška

gera minti cia perskaiciau kad tureti grazia ir darnia seima per vyrus gaunasi kancia...nu skauda, dega man viskas, nieko negaliu sau padaryti...guluosi vakare, o nakti pabundu nes man skauda viska, viduje jauciuosi mirusi.

nepadeda jokios pastangos gerai atrodyti, pradejau myleti save, vel grizau i draugiu ir draugu buri, turiu kam paskambinti, su kuo pasedeti ir pakalbeti, kam ant peties pazliumbt, bet nepadeda.norejau tik seimos, tos tobulos, kai yra mama, gera, svelni, yra tetis, mylintis ta mama ir ju bendras vaikas.o kas gavosi.isejau pas kita, bet buvau paluzusi, o dabar man slykstu net veidrody i save ziureti, nors manasis tikrai buvo to vertas.kai man pabudus dega viskas, as stengiuosi prisiminti kaip jis mane skriausdavo, bet kaskart griztu prie to jo myliu tave, nu man taip skauda....vis prisimenu kaip viena vakara kai jau viskas ejop i pabaiga jis atejo i lova, apkabino mane ir pasake: as tave labai labai myliu, o as pasakiau kad jau nebegaliu jo myleti, kad man visko per daug...tai buvo paskutinis kartas...ir nesuprantu kaip jis taip amne lengvai paleido, pavargau lauzyt galva...bet tokia jau esu, perdaug jausminga..bet kartais atrodo nebepakelsiu, atrodo tik mirtis ta skausma uzgesintu, bet zinau, yra sunus, ir ne to asilo man gaila, o saves kad tokia esu....