Aš dariausi operaciją jau prieš... 4 ar 5, gal jau net 6 metus

Minusas jau buvo perkopęs 10 dioptrijų. Dabar užsidedu tik +0,5 akinukus prie kompo - labiau tam, kad akis saugot, nei tam kad reikia

Bet operacija ir pooperacinis periodas buvo baisus

Prisiskaičiau, kokia smagi greita ir neskausminga operacija, kaip nulipsiu nuo stalo ir viską matysiu - net į operaciją sakė viena galiuateit, paskui laisvai mikriuku parvažiuosiu

Operacijos metu man labai skaudėjo

Nesupratau kaip ten turėjo būt neskausminga

Kai pabaigė vieną akį, jau norėjau spjaut ir bėgt iš ten, bambėdama kažką panašaus į "aš gal kitą savaitę užeisiu pasibaigt, dabar labai laiko neturiu..."

, nes jau neiškenčiau skausmo

Bet aišku niekas ten mano kliedesių neklausė

Nulipus nuo stalo nemačiau nieko, tik rūką

Jau išsigandau, bet gydytojas nuramino kad taip turi būt, greit nuslinks tas rūkas ir tada matysiu. (tik kaži kaip ten su tuo savarankišku parvažiavimu su mikriuku?

gerai kad atvažiavau ne viena, tai parvežė namo - aš net atsimerkt negalėjau, nuo šviesos labai skaudėjo akis).
Kitą rytą atsibudau jau nusiteikus matyti... Ir pššš... Nieko

Aš aišku panikoj, puolu skambint gydytojui, o jis ramina - čia mol taip turi būt

Per pora savaičių (kur dingo "per pora valandų"?) matysiu. Nu tai gerai kad nepasidariau operacijos prieš sesiją, kaip galvojau

stabiliai pora savaičių buvau invalidė, nieko nemačiau. Kol vieną dieną smegenyse kažkas "pasisuko" ir dašilo mano galvelei, kaip suderint fokusavimą akyse

Va tada tai buvo džiaugsmo, kai nei iš šio, nei iš to pradėjau matyti, o jau buvau beveik praradus viltį