kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
jau praejo menuo kaip man padare abrazija(nesivystantis)tik savaite su vyru santykiai buvo geri-rupinosi,bet staiga viskas pasikeite pykciai,barniai,negrizimai namo.nesuprantu kas darosi ar nestu nutrukimas gali taip pakeisti santykius?net nezinau ka daryti
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
QUOTE(brenda mama @ 2006 04 09, 11:26)
jau praejo menuo kaip man padare abrazija(nesivystantis)tik savaite su vyru santykiai buvo geri-rupinosi,bet staiga viskas pasikeite pykciai,barniai,negrizimai namo.nesuprantu kas darosi ar nestu nutrukimas gali taip pakeisti santykius?net nezinau ka daryti
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
tikrai, idomu, ar tikrai vyra leliaus praradimas paveike taip? uzjauciu labai, nes as pati turejau nesivystanti nestuma ir pries 3 menesius abrazija. Bet musu santykiai tikrai dar sustiprejo po to.As tik galiu duoti patarima - maziau depresuok, ypac matant vyrui. Zinai, gali buti, kad jei tu nuolat vaikstai liudna, verkiantiir panasiai, jam paprasciausiai per sunku tai matyt. Aisku, vyras turi palaikyt, maniskis man buvo pats didziausias ramstis bet negalim delsaves pacios per ilgaiuzsidepresuot...
QUOTE(brenda mama @ 2006 04 09, 11:26)
jau praejo menuo kaip man padare abrazija(nesivystantis)tik savaite su vyru santykiai buvo geri-rupinosi,bet staiga viskas pasikeite pykciai,barniai,negrizimai namo.nesuprantu kas darosi ar nestu nutrukimas gali taip pakeisti santykius?net nezinau ka daryti
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
kaip jums sekasi bendrauti su savo antom pusem po tokiu likimo isdaigu?????
Man buvo lygiai tas pats, bet musu santykiai iki nestumo nebuvo geri. pastojus jie pagerejo, o po persileidimo lygiai savaite pasirupino manimi ir....Na, gal pas jus nera taip blogai kaip buvo pas mus. neuzilgo po to mes ir issiskyreme.
QUOTE(Helga @ 2006 04 13, 09:03)
Man buvo lygiai tas pats, bet musu santykiai iki nestumo nebuvo geri. pastojus jie pagerejo, o po persileidimo lygiai savaite pasirupino manimi ir....Na, gal pas jus nera taip blogai kaip buvo pas mus. neuzilgo po to mes ir issiskyreme.
man net baisupagalvot, kad patyrustoki stresa del leliaus netekties, dar ir su vyru santykiai pablogeja arba net issiskiria... 
Aisku, labai gaila ir liudna... bet nesuprantu - kodel vyrai taip paluzta? Na, kas jiems pasidaro, nes tai abieju tragedija, o ne kazkurio vieno...?
QUOTE(Amade @ 2006 04 13, 10:11)
man net baisupagalvot, kad patyrustoki stresa del leliaus netekties, dar ir su vyru santykiai pablogeja arba net issiskiria... Aisku, labai gaila ir liudna... bet nesuprantu - kodel vyrai taip paluzta? Na, kas jiems pasidaro, nes tai abieju tragedija, o ne kazkurio vieno...?Taigi, kad ir as nesupratau tada nesuprantu ir dabar. Tas vaikutis buvo lauktas 10 metu ir jo praradimas buvo begalo skaudus...
Iš tikro tai ne visi vyrai sureaguoja vienodai į tokias netektis. Ir turbūt nereikėtų tikėtis,kad jie elgsis taip kaip mes. Maniškis neparodo savo pergyvenimų dėl netekties ir jei aš apie tai nekalbėčiau,manau jis irgi apie tai nekalbėtų.Jis viską laiko savy. Suprantu, kad ir jam skaudu,nes vaikutis buvo laukiamas. Bet ko gero nereikia ilgai gyvent skausmingais prisiminimais,o reikia žiūrėt į ateitį. Žinoma iš mūsų širdutės to niekas neištrins... Gal reiktų kalbėti apie sekantį planavimą...
Amade kodėl nebeužsuki į atidėjusių planavimą skyrelį?
Amade kodėl nebeužsuki į atidėjusių planavimą skyrelį?
QUOTE(Helga @ 2006 04 13, 11:03)
Man buvo lygiai tas pats, bet musu santykiai iki nestumo nebuvo geri. pastojus jie pagerejo, o po persileidimo lygiai savaite pasirupino manimi ir....Na, gal pas jus nera taip blogai kaip buvo pas mus. neuzilgo po to mes ir issiskyreme.
Mes visiskai nesikalbam
persimetm kelis zodzius kuris paims vaika is darzelio.....ir tiek.Dar taip niekada nebuvo per 5 bendro gyvenimo metus po persileidimo planavom rugpjuti vel pastoti-dabar nenoriu net pagalvoti.
QUOTE(brenda mama @ 2006 04 14, 10:57)
Mes visiskai nesikalbam persimetm kelis zodzius kuris paims vaika is darzelio.....ir tiek.Dar taip niekada nebuvo per 5 bendro gyvenimo metus po persileidimo planavom rugpjuti vel pastoti-dabar nenoriu net pagalvoti.
persimetm kelis zodzius kuris paims vaika is darzelio.....ir tiek.Dar taip niekada nebuvo per 5 bendro gyvenimo metus po persileidimo planavom rugpjuti vel pastoti-dabar nenoriu net pagalvoti.O gal pasistenk pasilikt su juo dviese ir apie viską pasikalbėt, gal taip viską išsiaiškintumėt.
QUOTE(brenda mama @ 2006 04 14, 09:57)
Mes visiskai nesikalbam persimetm kelis zodzius kuris paims vaika is darzelio.....ir tiek.Dar taip niekada nebuvo per 5 bendro gyvenimo metus po persileidimo planavom rugpjuti vel pastoti-dabar nenoriu net pagalvoti.
persimetm kelis zodzius kuris paims vaika is darzelio.....ir tiek.Dar taip niekada nebuvo per 5 bendro gyvenimo metus po persileidimo planavom rugpjuti vel pastoti-dabar nenoriu net pagalvoti.Oi kaip tave suprantu
maniskis tai su draugais visa laika leido, o i mano nora pasikalbet, tai sakydavo, kad ka cia kalbet, kad as nusikalbu ir panasiai. bet pas jus yra vaikas, mes tai neturejom...o jis lauke antro vaikucio? kaip tu pati jautiesi, kaip taikaisi su praradimu?
Negalėjau pastoti penkerius metus. Tyrėmės, aš gydžiausi, nors ypatingų sutrikimų nenustatė - šiek tiek perdaug prolaktino. Geriant bromokriptiną viskas susireguliavo, bet ir toliau nieko nebuvo. Stimuliavausi - irgi nieko. Pakui viską mečiau, pradėjau galvoti apie įvaikinimą, gyvenau savo gyvenimą ir jaučiausi beveik laimingą. Gruodį sužinojau, kad laukiuosi. Aš ir vyras be proto džiaugėmės. Stebuklas įvyko. Aš visa laiminga jau įsivaizdavau, kaip rašysiu savo sėkmės istoriją apie nevaisingumo įveikimą. Buvau laimingiausia kiekvieną akimirką. Stengiausi gyventi ramų, gražu, pilnatvišką gyvenimą. TAČIAU 10 savaitę nustatė, kad nėštumas nesivysto. Nenorėjau tuo patikėti, bet diagnozė buvo patvirtinta. Per ašaras nieko nemačiau. Neužpildoma tuštumą ir šaltis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.
QUOTE(mikita @ 2006 04 14, 15:28)
Negalėjau pastoti penkerius metus. Tyrėmės, aš gydžiausi, nors ypatingų sutrikimų nenustatė - šiek tiek perdaug prolaktino. Geriant bromokriptiną viskas susireguliavo, bet ir toliau nieko nebuvo. Stimuliavausi - irgi nieko. Pakui viską mečiau, pradėjau galvoti apie įvaikinimą, gyvenau savo gyvenimą ir jaučiausi beveik laimingą. Gruodį sužinojau, kad laukiuosi. Aš ir vyras be proto džiaugėmės. Stebuklas įvyko. Aš visa laiminga jau įsivaizdavau, kaip rašysiu savo sėkmės istoriją apie nevaisingumo įveikimą. Buvau laimingiausia kiekvieną akimirką. Stengiausi gyventi ramų, gražu, pilnatvišką gyvenimą. TAČIAU 10 savaitę nustatė, kad nėštumas nesivysto. Nenorėjau tuo patikėti, bet diagnozė buvo patvirtinta. Per ašaras nieko nemačiau. Neužpildoma tuštumą ir šaltis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.
Visa tai labai ziauru... kai svetimi zmones sako: kantrybes, arba tvardykis, taip noris atrezti kad jus net neisivaizduojat kiek tos kantrybes ir savitvardos reikia zmogui... ir kad ji visada kartu...
Bet deja, tu privalai ne gailetis saves, o paketi galva, dar grazesne, dar protingesne, ir pabandyti toliau siekti savo tikslo..
