Abrazija

#277
QUOTE(mikita @ 2006 04 14, 15:28)
Negalėjau pastoti penkerius metus. Tyrėmės, aš gydžiausi, nors ypatingų sutrikimų nenustatė - šiek tiek perdaug prolaktino. Geriant bromokriptiną viskas susireguliavo, bet ir toliau nieko nebuvo. Stimuliavausi - irgi nieko. Pakui viską mečiau, pradėjau galvoti apie įvaikinimą, gyvenau savo gyvenimą ir jaučiausi beveik laimingą. Gruodį sužinojau, kad laukiuosi. Aš ir vyras be proto džiaugėmės. Stebuklas įvyko. Aš visa laiminga jau įsivaizdavau, kaip rašysiu savo sėkmės istoriją apie nevaisingumo įveikimą. Buvau laimingiausia kiekvieną akimirką. Stengiausi gyventi ramų, gražu, pilnatvišką gyvenimą.  TAČIAU 10 savaitę nustatė, kad nėštumas nesivysto. Nenorėjau tuo patikėti, bet diagnozė buvo patvirtinta. Per ašaras nieko nemačiau. Neužpildoma tuštumą ir šaltis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.


Turbūt nesugebėsiu tavęs paguosti, nes žaizdas užgydys tik laikas. Aš nuo mažens labai myliu vaikus. Tiesiog negalėdavau ramiai praeit pro vežimėlį nepažiūrėjusi į vaikutį. Žinoma, sakysi kad daugelis taip daro. Tačiau man įsiminė prieš daug metų pasakyti močiutės žodžiais: kad galbūt aš negalėsiu turėt savo vaikų,nes juos labai myliu. Kartais pagalvodavau,kad tai gali būti tiesa. Tačiau nors ir po patirti nesivystačio, aš žinau,kad galiu pastoti. Dabar žvelgiu į tai šviesiesnėm spalvom. Galbūt ir tu pasistenk galvoti apie, kad po ilgo laiko,tau vistik pavyko pastot. Tai gali būti dar kartą,tik jis bus sėkmingesnis. Daugelis patyrusių vieną nesivystantį, sekantį kartą laimingai džiaugiasi vaikučiu.
Užsuk į atidėjusių planavimą skyrelį, ten tikrai pasijausi geriau 4u.gif
Atsakyti
#278
QUOTE(mikita @ 2006 04 14, 14:28)
Negalėjau pastoti penkerius metus. Tyrėmės, aš gydžiausi, nors ypatingų sutrikimų nenustatė - šiek tiek perdaug prolaktino. Geriant bromokriptiną viskas susireguliavo, bet ir toliau nieko nebuvo. Stimuliavausi - irgi nieko. Pakui viską mečiau, pradėjau galvoti apie įvaikinimą, gyvenau savo gyvenimą ir jaučiausi beveik laimingą. Gruodį sužinojau, kad laukiuosi. Aš ir vyras be proto džiaugėmės. Stebuklas įvyko. Aš visa laiminga jau įsivaizdavau, kaip rašysiu savo sėkmės istoriją apie nevaisingumo įveikimą. Buvau laimingiausia kiekvieną akimirką. Stengiausi gyventi ramų, gražu, pilnatvišką gyvenimą.  TAČIAU 10 savaitę nustatė, kad nėštumas nesivysto. Nenorėjau tuo patikėti, bet diagnozė buvo patvirtinta. Per ašaras nieko nemačiau. Neužpildoma tuštumą ir šaltis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.

dar labai nedaug laiko praejo po visko....patikek viskas aprims ir nebeskaudes taip labai. as 10 metu negalejau pastoti ir kai ivyko tai, tai laikiau didziausiu stebuklu, bet deja 12 savaite tas stebuklas baigesi, abrazija buvo atlikta siaubingai, kai kas siule gydytoja paduot i teisma. Ilgai verkdavau naktimis, negalejau ziureti i vaikus, parduotuvese i vaikiskus drabuziukus, zaislus. Baisus buvo tas laikas, skaiciau knygas kaip reikia atsisveikinti su maziuku, paleisti ji........
Nenustok tiketi, kad turesi kita mazyli. tai bus pats geriausias vaistas sioms sielos zaizdoms uzgyti.
Atsakyti
#279
Ačiū, kad atsiliepėt - babulka, matre, helga. Lengviau sulaukus palaikymo, daugiau vilties, kai girdžiu ir kitų - patyrusių, išgyvenusių ir toliau augančių balsus. "....ir vien tik ten, kurs esama kapų, yra prisikėlimų" - atrodo, kad Nyčė taip sakė. Ir buvo teisus.
Ne sveikinimams šis skyrelis skirtas, bet vis tiek - ŠVIESIŲ PRISIKĖLIMŲ VISOMS.
Atsakyti
#280
QUOTE(matre @ 2006 04 13, 17:00)
Iš tikro tai ne visi vyrai sureaguoja vienodai į tokias netektis. Ir turbūt nereikėtų tikėtis,kad jie elgsis taip kaip mes. Maniškis neparodo savo pergyvenimų dėl netekties ir jei aš apie tai nekalbėčiau,manau jis irgi apie tai nekalbėtų.Jis viską laiko savy. Suprantu, kad ir jam skaudu,nes vaikutis buvo laukiamas. Bet ko gero nereikia ilgai gyvent skausmingais prisiminimais,o reikia žiūrėt į ateitį. Žinoma iš mūsų širdutės to niekas neištrins... Gal reiktų kalbėti apie sekantį planavimą...

Amade kodėl nebeužsuki į atidėjusių planavimą skyrelį?


Kazkaip man vis kieti uzsukti i si skyreli, paskaitineti, nors jis ir labai liudnas... verysad.gif

As vis dar zliumbiu, kai tik netiketai teina mintis... cry.gif Atrodo, jau viskas, jau ramu, jau yra optimizmo, bet... nezinau, man ziauriai sunku kartais buna, susisuku kampe ir zliumbiu iki negalejimo. Labiausiai nerimauju - kaip seksis pastoti, svajoju kaip mes saugosim kita maziuka... daznai kankina kaltes jausmas - gal as kazko NEPADARIAU, kad taip atsitiko.. nors puikiai zinau, kad negalima taip galvoti, bet...

Atsakyti
#281
QUOTE(Amade @ 2006 04 30, 12:01)
Kazkaip man vis kieti uzsukti i si skyreli, paskaitineti, nors jis ir labai liudnas... verysad.gif
As vis dar zliumbiu, kai tik netiketai teina mintis... cry.gif Atrodo, jau viskas, jau ramu, jau yra optimizmo, bet... nezinau, man ziauriai sunku kartais buna, susisuku kampe ir zliumbiu iki negalejimo. Labiausiai nerimauju - kaip seksis pastoti, svajoju kaip mes saugosim kita maziuka... daznai kankina kaltes jausmas - gal as kazko NEPADARIAU, kad taip atsitiko.. nors puikiai zinau, kad negalima taip galvoti, bet...


Kokios pažįstamos mintys doh.gif Ypač dabar sunku prieš Motinos dieną.
Lauke atšilo orai, dingo ir paltukai nuo nestuke.gif . Maniau, kad laikas apmalšins tą skausmą, bet gražučiai pilvukai wub.gif man primena, ką praradau. O dar ir reklamos, laidos skirtos mamytėms, vaikučiai deklamuojantys eiles... Šiandien verkiau lygiai taip pat, kaip tą naktį...pačią pirmąją po abrazijos, o jau prabėgo 4 mėn. Niekada negalvojau, kad taip mane skaudins paprasta, bet labai šilta dainelė "žibuoklėms pražydus....tau mano mamyte..."Prisiminiau save ir kitas mergaites dainuojančias mokykloje, kiekvienas žodis smigo tiesiai į širdį.
Vis dar verkiu ir aš, tyliai, be jokio garso...tik širdis šaukia viduje. Bet vis dar tikiu, kad laikas nuslopins tą skausmą, jei ne po metų, tai gal dviejų... O gal tik noriu tikėt g.gif Amade, tu padarei viską ką galėjai: žirniuko laukei, norėjai ir mylėjai. Tik taip jau atsitiko, kad Motina gamta nusprendė, jog jam dar ne laikas ateiti. Tikiuosi, kad viskas bus gerai... visoms mums wub.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Viotinola: 05 gegužės 2006 - 22:56
#282
Sveikos, likimo draugės. Dar balandžio pabaigoje norėjau papildyti nėštukių sąrašą, bet šiandien jūsų patarimų reikia ieškoti čia. Antradienį man KMUK diagnozavo persileidimą. Kadangi nėštumas dar tik 6 sav., abrazijos nedarė ir liepė laukti kol viskas pasišalins natūraliai ir atvažiuoti po savaitės pasitikrinti. Grįžus namo (gyvenu provincijoje), baigėsi visi kraujavimai. Jausmas klaikus kai žinai, kad vaikelis nesivysto, bet praktiškai vis dar esi nėščia.
Gal kuri buvot patekusi į panašią situaciją? Įdomu, kiek laiko man reikės kankintis laukiant natūralaus persileidimo?
Atsakyti
#283
Sprendžiant iš to ką parašei, viskas jau pasibaigė. Po savaitės greičiausiai tau pasakys. kad viskas gerai, nieko daryti nebereikia ir planuoti sekantį nėštumą po 3 mėn. arba tuomet kai psichologiškai atsigausi.

Laikas gydo. Nesinervuok

Atsakyti
#284
Tai kad ko gero dar nesibaigė. Gydytoja liepė laukti gausaus kraujavimo su krešuliais ir t.t. O po apžiūros ir echoskopijos iškrito tik 2-3 lašai kraujo. Štai todėl ir panikuoju aš.
Atsakyti
#285
QUOTE(lai @ 2006 05 06, 13:02)
Sveikos, likimo draugės. Dar balandžio pabaigoje norėjau papildyti nėštukių sąrašą, bet šiandien jūsų patarimų reikia ieškoti čia.  Antradienį man KMUK diagnozavo persileidimą. Kadangi nėštumas dar tik 6 sav., abrazijos nedarė ir liepė laukti kol viskas pasišalins natūraliai ir atvažiuoti po savaitės pasitikrinti. Grįžus namo (gyvenu provincijoje), baigėsi visi kraujavimai. Jausmas klaikus kai žinai, kad vaikelis nesivysto, bet praktiškai vis dar esi nėščia. 
  Gal kuri buvot patekusi į panašią situaciją? Įdomu, kiek laiko man reikės kankintis laukiant natūralaus persileidimo?


Sveikute,
Man irgi balandzio gale ivyko persileidimas. Tik nestumo buvo vos 4 savaiteles. As kraujavau, bet tikrai negausiai ir buvo labai mazai tu kresuliu. Buvau ant echo, tai sake, kad gimdos dugna lygus. aisku, niekuo taves nepaguosiu, bet... Nesijausk vienisa... Man labai padejo supermamos dabar jauciuosi zymiai geriau. Net nezinau, gal per daug greitai atsigavau... Bet taip jau yra, dabar laukiu nesulaukiu savo gydymo pradzios. Stiprybes tau wub.gif smile.gif
Atsakyti
#286
QUOTE(Amade @ 2006 04 30, 13:01)
Kazkaip man vis kieti uzsukti i si skyreli, paskaitineti, nors jis ir labai liudnas... verysad.gif

As vis dar zliumbiu, kai tik netiketai teina mintis... cry.gif Atrodo, jau viskas, jau ramu, jau yra optimizmo, bet... nezinau, man ziauriai sunku kartais buna, susisuku kampe ir zliumbiu iki negalejimo. Labiausiai nerimauju - kaip seksis pastoti, svajoju kaip mes saugosim kita maziuka... daznai kankina kaltes jausmas - gal as kazko NEPADARIAU, kad taip atsitiko.. nors puikiai zinau, kad negalima taip galvoti, bet...


Šitas praradimas visada liks skaudus. Bet gal reikėtų pasisemt daugiau optimizmo ir kitam planavimui ruoštis su džiugesiu,kad kitas vaikelis iš dangaus matytų linksmą ir jo labai laukiančią būsimą mamytę. Reikia pasistengt,kad sekančio nėštumo neužgožtų anas praradimas. Man jau tuoj bus pusę metų po viso to. aišku vis prisimenu dar aną vaikutį su liūdesiu,kartais ir ašara iškrenta,bet dabar gyvenu ta mintim,kad greit galėsiu planuot kitą(nors ko gero planavimą teks atidėt iki rudens). Manau Amade užsuk į atidėjusių planavimą skyrelį,ten tikrai pasisemsi optimizmo, bus lengviau laukt kito planavimo.Juolab kai ten vyksta stebuklai biggrin.gif
Atsakyti
#287
Sveikos, likimo drauges...
niekada netikejau,kad prisijungsiu prie forumo butent sia tema...man dare abrazija 05 05, tada turejo but jau 14 sav., daktarai sako,kad nesivystantis nestumas, gimda kaip 6-7 sav. tik nelabai suprantu, vadinasi 7 sav. as vaiksciojau, o mano vaisius nyko? kazin ar nebus cia man problemu?? nors jauciuosi puikiai ir vel noriu kuo greiciau pastoti, bet daktarai pataria laukti 3 men..nezinau kaip cia istempti...gerai,kad nors darbe daug darbo, tai sias mintis uzgozia kitos....
Atsakyti
#288
QUOTE(Mambolino @ 2006 05 17, 14:20)
Sveikos, likimo drauges...
niekada netikejau,kad prisijungsiu prie forumo butent sia tema...man dare abrazija 05 05, tada turejo but jau 14 sav., daktarai sako,kad nesivystantis nestumas, gimda kaip 6-7 sav. tik nelabai suprantu, vadinasi 7 sav. as vaiksciojau, o mano vaisius nyko? kazin ar nebus cia man problemu?? nors jauciuosi puikiai ir vel noriu kuo greiciau pastoti, bet daktarai pataria laukti 3 men..nezinau kaip cia istempti...gerai,kad nors darbe daug darbo, tai sias mintis uzgozia kitos....

Labutis 4u.gif
Užjaučiu tave labai labai, nors pati nesu to išgyvenusi, tiesa, vienas pastojimas baigėsi nesėkmingai, bet viską žinojau jau 5 sav., buvo be proto skaudu, todėl įsivaizduoju, kaip sunku vaikščiojus 14 sav. sužinoti tokią baisią žinią verysad.gif
O kaip atsitiko, kad tiek laiko nieko nepastebėta - ar iki 14 sav. nors kartą echo buvo daryta? g.gif Man labai svarbu, nes kiekvieną dieną jau bandau atsipūsti, kad pavojingas laikotarpis praėjo, o čia perskaitau kaip vis vėliau praranda leliukus verysad.gif Bet jei gimda kaip 6-7 savaičių, tai negalima sakyti, kad persileidimas įvyko 14 sav. g.gif Tuomet išeina, kad leliukas nesivystė jau nuo 6-7 sav., o tai įmanoma dėl įgimtų sklaidos trūkumų...
Labai labai liūdna verysad.gif todėl ir einu žiūrėti echo gal per dažnai, bet vis noriu įsitikinti, kad leliukas sveikas ir jam viskas gerai..
Linkiu tau stiprybės wub.gif
Atsakyti