QUOTE(mikita @ 2006 04 14, 15:28)
Negalėjau pastoti penkerius metus. Tyrėmės, aš gydžiausi, nors ypatingų sutrikimų nenustatė - šiek tiek perdaug prolaktino. Geriant bromokriptiną viskas susireguliavo, bet ir toliau nieko nebuvo. Stimuliavausi - irgi nieko. Pakui viską mečiau, pradėjau galvoti apie įvaikinimą, gyvenau savo gyvenimą ir jaučiausi beveik laimingą. Gruodį sužinojau, kad laukiuosi. Aš ir vyras be proto džiaugėmės. Stebuklas įvyko. Aš visa laiminga jau įsivaizdavau, kaip rašysiu savo sėkmės istoriją apie nevaisingumo įveikimą. Buvau laimingiausia kiekvieną akimirką. Stengiausi gyventi ramų, gražu, pilnatvišką gyvenimą. TAČIAU 10 savaitę nustatė, kad nėštumas nesivysto. Nenorėjau tuo patikėti, bet diagnozė buvo patvirtinta. Per ašaras nieko nemačiau. Neužpildoma tuštumą ir šaltis.
Skaudėjo ir skauda visą kūną ir visą sielą, kiekvieną ląstelę.
Po abrazijos praėjo daugiau kaip pora mėnesių. Kartais atrodo, kad jau jau... - reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, neprarasti vilties, didesnių nelaimių būna ir t.t. ir pan.... Bet kartais (kaip šiandien) atrodo, kad katastrofą kartojasi ir aš jaučiuosi lyg viskas vyktų dabar. Tada žliumbiu žliumbiu žliumbiu ir negaliu sustoti, ir negaliu dirbti, ir negaliu nieko padaryti. Tada pradedu gerai suprasti savižudžius. Jei ne didžiulis atsakomybės kompleksas ir pareiga, tokiomis akimirkomis šaučiausi, ir net ranka nesudrebėtų. Labai laukiu, kada viskas baigsis.
Visa tai labai ziauru... kai svetimi zmones sako: kantrybes, arba tvardykis, taip noris atrezti kad jus net neisivaizduojat kiek tos kantrybes ir savitvardos reikia zmogui... ir kad ji visada kartu...
Bet deja, tu privalai ne gailetis saves, o paketi galva, dar grazesne, dar protingesne, ir pabandyti toliau siekti savo tikslo..