zinai,galvoju tu daugeli moteru privertei susimastyti,ypac tas kurios bijo palikti savo vyrus,,,,o nori,,,,,reikia,,,SAUNUOLE ,GERBIU TAVE ZAVIUOSI
kaip as tavim zaviuosi zinai,galvoju tu daugeli moteru privertei susimastyti,ypac tas kurios bijo palikti savo vyrus,,,,o nori,,,,,reikia,,,SAUNUOLE ,GERBIU TAVE ZAVIUOSI
zinai,galvoju tu daugeli moteru privertei susimastyti,ypac tas kurios bijo palikti savo vyrus,,,,o nori,,,,,reikia,,,SAUNUOLE ,GERBIU TAVE ZAVIUOSI
QUOTE(Ingrila @ 2009 10 21, 21:30)
O kas link to kad liksi viena, tai gerai pagalvojus jau geriau vienai nei su bet kuo 
Auksiniai zodziai, Ingrila!
bet as ne viena kol maziukas dar neuzauges 
Papildyta:
QUOTE(fatima74 @ 2009 10 21, 23:31)
zinai,galvoju tu daugeli moteru privertei susimastyti,ypac tas kurios bijo palikti savo vyrus,,,,o nori,,,,,reikia,,,SAUNUOLE ,GERBIU TAVE ZAVIUOSI
ZAVIUOSIAciu tau, fatima74, sio zingsnio ilgai negalejau zengti. Tikrai bijojau, ir dabar jauciu baime galvodama apie rytoju. Bet kaip viena forumiete sake: "geriau padaryti kazka ir poto gailetis, nei nedaryti nieko ir del to gailetis visa gyvenima"
Tikrai nuosirdiziai tikiu, kad merginos, moterys kenciancios nuo antrosios puses isdris pasakyti: Gana!
As pasakiau, dabar dziaugiuosi savimi
nebuciau pagalvojus kad taip galesiu
Nepykit, jei kuriai mano istorija pasirodys absurdiška :-). Ir aš taip maniau - geriau vienai auginti vaikus, nei toks blogas gyvenimas... Buvo visko - ir fizinio, ir psichologinio smurto. Vyras primygtinai pareikalavo trečio vaikelio aborto (negaliu jam atleisti iki šiol, ir sau negaliu atleisti - už savo silpnumą). Vienu metu iniciatyvos skirtis jau ėmėsi vyras, tačiau tuokart lyg ir užglaistėme. Vieną dieną pati neištvėriau ir galutinai nutariau - baigta. Kartu išgyvenom siaubingai banguotą gyvenimą beveik 12 metų. Išsiskyriau prieš 3 metus. Liko du sūnūs. Sutikau gerą žmogų ir ištekėjau antrą kartą, šiuo metu 
trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man 
- ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės 
trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės
Sveika, skaiciau tavo istorija. tikrai palaikau tave as taip pat esu nelaiminga su savo mb, ir jau kiek kartu esu sakiusi jam, kad iseinu. ir vis iseinu, vys grystu, vis patikiu, kad viskas bus gerai, kad jis pasikeis ir t.t. ir nepraeina nei savaite, kai as vel noriu iseit... negaliu pateisint jo poelgiu,jo bendravimo, tiesiog nesuprantu kaip taip galima mylet zmogu... savanaudiskai, egoistiskai, saltai... manau tai viska pasako... sianakt vel ivyko konfliktas, po kurio esu isiutus kaip nzn kas... bet svarbiausia, tvirtai apsisprendus pagaliau tikrai iseiti ir palikti ji visam laikui... nes tokio gyvenimo kuris mane jau slegia gerus metus, tikrai nebenoriu turet 
Svarbiausia zinot ko nlori ir to siekt as ir sakau, kad geriau jau jokio vyro, nei toks. Geriau jau tada ramiai vienai gyvent nei su zmogum, bet istisai su nervais, pykciais, priekaistais, pasiteisinimais ir t. t.
Taip kad buk stipri ir laikykis savo Juk moterys nuo geru vyru nebega taip 
as taip pat esu nelaiminga su savo mb, ir jau kiek kartu esu sakiusi jam, kad iseinu. ir vis iseinu, vys grystu, vis patikiu, kad viskas bus gerai, kad jis pasikeis ir t.t. ir nepraeina nei savaite, kai as vel noriu iseit... negaliu pateisint jo poelgiu,jo bendravimo, tiesiog nesuprantu kaip taip galima mylet zmogu... savanaudiskai, egoistiskai, saltai... manau tai viska pasako... sianakt vel ivyko konfliktas, po kurio esu isiutus kaip nzn kas... bet svarbiausia, tvirtai apsisprendus pagaliau tikrai iseiti ir palikti ji visam laikui... nes tokio gyvenimo kuris mane jau slegia gerus metus, tikrai nebenoriu turet Svarbiausia zinot ko nlori ir to siekt as ir sakau, kad geriau jau jokio vyro, nei toks. Geriau jau tada ramiai vienai gyvent nei su zmogum, bet istisai su nervais, pykciais, priekaistais, pasiteisinimais ir t. t.Taip kad buk stipri ir laikykis savo
Juk moterys nuo geru vyru nebega taip
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 09:45)
Nepykit, jei kuriai mano istorija pasirodys absurdiška :-). Ir aš taip maniau - geriau vienai auginti vaikus, nei toks blogas gyvenimas... Buvo visko - ir fizinio, ir psichologinio smurto. Vyras primygtinai pareikalavo trečio vaikelio aborto (negaliu jam atleisti iki šiol, ir sau negaliu atleisti - už savo silpnumą). Vienu metu iniciatyvos skirtis jau ėmėsi vyras, tačiau tuokart lyg ir užglaistėme. Vieną dieną pati neištvėriau ir galutinai nutariau - baigta. Kartu išgyvenom siaubingai banguotą gyvenimą beveik 12 metų. Išsiskyriau prieš 3 metus. Liko du sūnūs. Sutikau gerą žmogų ir ištekėjau antrą kartą, šiuo metu trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės
trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės Tik negraudenkite šitaip. O jums geriau, kad jūsų vaikai pvz darželyje užtvotų mergaitei ir sakytu: "boba eik į virtuvę, ten tavo vieta"?ir nesakykite, kad vaikus galima išauklėti. Mes juos auklėjame savo pavyzdžiu, o ne tuščiais žodžiais. Ir jeigu nuoširdžiai paklaustumėt vaikų, ar jie tikrai norėtų muštynių? kaži ką jie atsakytų.
Gal ir žiauriai nuskambės, bet vaikai, kai jūs būsite sena, sumušta, ligota nuo nervų, tikrai jums ačių nepasakys, dėl to, kad šeimą išssaugojote. Jie paklaus kad prašė kentėtėti visą gyvenimą? Ir tas didvyriškumas, kad kentėsiu dėl vaikų yra grynas egoizmas. Vien tam, kad jaustumėtės didvyre prieš savo vaikus.
Nepiktai aš čia, negalvokite. Natūralu, kad žmonės abejoja dėl savo poelgių, bet ar nėra taip, kad viskas kas buvo bloga su uvyru, paimiršo?O prisimenat tik kas gera. O jūs pabandykite palyginti dabartinę savijautą, su ta savijauta, kuri buvo jums gavius smūgį. Ir tada pajusite, kad šis gyvenimas yra daug vgeresnie ir ramesnis už buvusį. Ir jums ir vaikams.
". Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%."
manau sie zodziai viska pasako... kas svarbiausia jums buvo tada, ir manau , kad yra svarbu dabar... Laimiza, labai saunu, kad sutikot kita vyra, laukiates nuo jo vaikelio, kuriate ateiti. juk neveltui su juo esate, vadinas buvo gerai su juo, galbut mylite. tai kam greziotis atgal ir prisiminti praeiti... tada buvo blogai, padaret isvadas gyvenkit laimingai ir nesukit galvos. toks vaizdas paskaicius, kad nera gerai ir su antruoju, ir galvojat , o gal buciau geriau likus su pirmuoju, gal butu geriau viskas buve... kiekviena savo vaikams nori ramaus tvarkingo gyvenimo... to pacio noriu ir as savo dukrytei, nes kasdien bunu pikta, nelaiminga, suirzusi. daznai net pajaucia, kad pykstu ant jos, kai mb mane sunervina... tada jauciuosi labai kalta. noriu ramybes, pavargau nuo tu pykciu ir visko jame... tiesiog jauciu, kad man jau bloga nuo jo. atrodo gerklej stovetu jis... persisotinau juo...
manau sie zodziai viska pasako... kas svarbiausia jums buvo tada, ir manau , kad yra svarbu dabar... Laimiza, labai saunu, kad sutikot kita vyra, laukiates nuo jo vaikelio, kuriate ateiti. juk neveltui su juo esate, vadinas buvo gerai su juo, galbut mylite. tai kam greziotis atgal ir prisiminti praeiti... tada buvo blogai, padaret isvadas
gyvenkit laimingai ir nesukit galvos. toks vaizdas paskaicius, kad nera gerai ir su antruoju, ir galvojat , o gal buciau geriau likus su pirmuoju, gal butu geriau viskas buve... kiekviena savo vaikams nori ramaus tvarkingo gyvenimo... to pacio noriu ir as savo dukrytei, nes kasdien bunu pikta, nelaiminga, suirzusi. daznai net pajaucia, kad pykstu ant jos, kai mb mane sunervina... tada jauciuosi labai kalta. noriu ramybes, pavargau nuo tu pykciu ir visko jame... tiesiog jauciu, kad man jau bloga nuo jo. atrodo gerklej stovetu jis... persisotinau juo...
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 10:45)
Nepykit, jei kuriai mano istorija pasirodys absurdiška :-). Ir aš taip maniau - geriau vienai auginti vaikus, nei toks blogas gyvenimas... Buvo visko - ir fizinio, ir psichologinio smurto. Vyras primygtinai pareikalavo trečio vaikelio aborto (negaliu jam atleisti iki šiol, ir sau negaliu atleisti - už savo silpnumą). Vienu metu iniciatyvos skirtis jau ėmėsi vyras, tačiau tuokart lyg ir užglaistėme. Vieną dieną pati neištvėriau ir galutinai nutariau - baigta. Kartu išgyvenom siaubingai banguotą gyvenimą beveik 12 metų. Išsiskyriau prieš 3 metus. Liko du sūnūs. Sutikau gerą žmogų ir ištekėjau antrą kartą, šiuo metu trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės
trečiojo (tiksliau - trečios ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės Zinai ka, toks vaizdas kad gailiesi del to kad laukiesi treciojo???? ir butent mergaites? NE? Tai viskas tada, nebeprimink sau praejusio laiko! Gyvenk siandiena ir kurk grazesni rytoju
Manau kiekvienas vaikas nori buti ir su mama ir su teciu, bet kai jis paauga, pasuka savuoju keliu i viska paziuri kitomis akimis. Tu vaikams - mama, daviusi gyvybe, isnesiojusi, uzauginusi. Gal sunums sirdyje apmaudu, bet jie laimingi bus tada jei tu busi laiminga
salin kitokias mintis Man paciai labai neramu del sunaus ateities, bet zinau dabar, kad jei atsiras vyras salia manes, jis tures buti ganetinai geras mums abiems, kad poto uzauges mazius nepriekaistautu kad butu buve geriau jei buciau likusi su jo tevu..
Tos kur neišskyrusios arba tik neseniai "išardytas lizdas"- nesupras Laimiz. Mano vyresneliai nuo pirmo vyro, užaugo nematę tėvo. Ir kaip keista sunūs- kuo labiau tuo daugiau panašėja į tėvą , kaip ir Laimiz sūnai. Ir atrodo kaip gali būti- bet tiek išvaizda(na, ji suprantama) tiek elgesys, tiek gestai, charakteris- viskas kaip tėvo. Irgi mąstau, kad jam reiktų tėvo- vat būtent tokiu metu supranti kai matai šalia savęs tėvo kopija, o jis su juo nebendrauja. Tada gailiuosi ir galvoju, kad gal ir nereikejo skirtis...
Laikas gydo žaizdas, tai tiesa. Ir gyvenimo išmintis ateina ne iškart, bet po tam tikro laiko. Vieniems jo reikia daugiau, kitiems mažiau. Juk auginame vaikus ne dėl savęs, o dėl jų pačių, dėl jų laimės, bent jau taip deklaruojame :-). Manau, kad smurto būtų mažiau tarp vyrų ir moterų, jei abi pusės daug daugiau pastangų įdėtų. Aš jau praėjau tą etapą, kai pykau ant ex dėl man padarytos skriaudos. Tačiau tai nereiškia, kad viską pamiršau. Tiesiog atėjo laikas ne teisti kitą, bet įdėmiau pažiūrėti į save. Na, jau labai nepykit, kad truputį pamaišiau vandenį :-). Tik noriu, kad jaunos mamytės neskubėtų "bėgioti" - priežastys visada būna abipusės. Jis jus įžeidinėja? Negirdi, ką sakote? Nesiklauso? Pamiršta jūsų norus, prašymus, pageidavimus? O gal jūs su juo elgiatės nepagarbiai? Gal savo interesus užkeliate ant pjedestalo ir pamirštate, kad susituokėte su žmogumi, o ne jūsų reikalavimų pildytoju? Nieko nenoriu įskaudinti, todėl kviečiu daugiau skaityti, domėtis, eiti į teatrus, lankyti jogą ir t.t. - t.y. užsiimti savo vidumi. Išsiskirti galima bet kada. Bet ar tai panacėja? Ar girdėjote apie Gordijaus mazgą? Nutrūkus draugystės saitams, lieka mazgas. Kad ir kaip žmogus besistengtų, mazgas lieka nepašalinama kliūtimi.
Pradedu jau ir as manyti kad praejus daugeliui metu manysiu kaim 4xmama ir laimizas 
Papildyta:
O kodel jie tevo nemate? Ar kas draude tevui su vaikais matytis?
Jei jau issiskyret, vadinasi buvo tam rimta priezastis. Dabar tai jau isvis blaskausi savyje
Papildyta:
QUOTE(4xmama @ 2009 10 22, 11:14)
Tos kur neišskyrusios arba tik neseniai "išardytas lizdas"- nesupras Laimiz. Mano vyresneliai nuo pirmo vyro, užaugo nematę tėvo.
O kodel jie tevo nemate? Ar kas draude tevui su vaikais matytis?
Jei jau issiskyret, vadinasi buvo tam rimta priezastis. Dabar tai jau isvis blaskausi savyje
QUOTE(saidutea @ 2009 10 22, 09:53)
Sveika, skaiciau tavo istorija. tikrai palaikau tave as taip pat esu nelaiminga su savo mb, ir jau kiek kartu esu sakiusi jam, kad iseinu. ir vis iseinu, vys grystu, vis patikiu, kad viskas bus gerai, kad jis pasikeis ir t.t. ir nepraeina nei savaite, kai as vel noriu iseit... negaliu pateisint jo poelgiu,jo bendravimo, tiesiog nesuprantu kaip taip galima mylet zmogu... savanaudiskai, egoistiskai, saltai... manau tai viska pasako... sianakt vel ivyko konfliktas, po kurio esu isiutus kaip nzn kas... bet svarbiausia, tvirtai apsisprendus pagaliau tikrai iseiti ir palikti ji visam laikui... nes tokio gyvenimo kuris mane jau slegia gerus metus, tikrai nebenoriu turet Svarbiausia zinot ko nlori ir to siekt as ir sakau, kad geriau jau jokio vyro, nei toks. Geriau jau tada ramiai vienai gyvent nei su zmogum, bet istisai su nervais, pykciais, priekaistais, pasiteisinimais ir t. t.
Taip kad buk stipri ir laikykis savo Juk moterys nuo geru vyru nebega taip
as taip pat esu nelaiminga su savo mb, ir jau kiek kartu esu sakiusi jam, kad iseinu. ir vis iseinu, vys grystu, vis patikiu, kad viskas bus gerai, kad jis pasikeis ir t.t. ir nepraeina nei savaite, kai as vel noriu iseit... negaliu pateisint jo poelgiu,jo bendravimo, tiesiog nesuprantu kaip taip galima mylet zmogu... savanaudiskai, egoistiskai, saltai... manau tai viska pasako... sianakt vel ivyko konfliktas, po kurio esu isiutus kaip nzn kas... bet svarbiausia, tvirtai apsisprendus pagaliau tikrai iseiti ir palikti ji visam laikui... nes tokio gyvenimo kuris mane jau slegia gerus metus, tikrai nebenoriu turet Svarbiausia zinot ko nlori ir to siekt as ir sakau, kad geriau jau jokio vyro, nei toks. Geriau jau tada ramiai vienai gyvent nei su zmogum, bet istisai su nervais, pykciais, priekaistais, pasiteisinimais ir t. t.Taip kad buk stipri ir laikykis savo
Juk moterys nuo geru vyru nebega taip deja, manau, kad ir vel neatsilaikysi ir sugrysi, kai praeis pyktis
QUOTE(ekaja @ 2009 10 22, 09:34)
ekaja, baik... pati bijau to. bet stengsiuos but tvirta... gal reiks pas psichologa pradet eit...
