Kai mes, Moterys, paliekam vyrus..

#169
QUOTE(Forget The Pain @ 2009 10 22, 09:56)
Tik negraudenkite šitaip. O jums geriau, kad jūsų vaikai pvz darželyje užtvotų mergaitei ir sakytu: "boba eik į virtuvę, ten tavo vieta"?ir nesakykite, kad vaikus galima išauklėti. Mes juos auklėjame savo pavyzdžiu, o ne tuščiais žodžiais. Ir jeigu nuoširdžiai paklaustumėt vaikų, ar jie tikrai norėtų muštynių? kaži ką jie atsakytų.
Gal ir žiauriai nuskambės, bet vaikai, kai jūs būsite sena, sumušta, ligota nuo nervų, tikrai jums ačių nepasakys, dėl to, kad šeimą išssaugojote. Jie paklaus kad prašė kentėtėti visą gyvenimą? Ir tas didvyriškumas, kad kentėsiu dėl vaikų yra grynas egoizmas. Vien tam, kad jaustumėtės didvyre prieš savo vaikus.
Nepiktai aš čia, negalvokite. Natūralu, kad žmonės abejoja dėl savo poelgių, bet ar nėra taip, kad viskas kas buvo bloga su uvyru, paimiršo?O prisimenat tik kas gera. O jūs pabandykite palyginti dabartinę savijautą, su ta savijauta, kuri buvo jums gavius smūgį. Ir tada pajusite, kad šis gyvenimas yra daug vgeresnie ir ramesnis už buvusį. Ir jums ir vaikams.


visiskai pritariu, nereikia galvoti - "kas butu, jeigu butu?" Nemanau, kad vaikai butu dekingi jums uz tai, kad pati gyvenote ir juos taip privertete gyventi nuolatiniuose barniuose, mustynese ir nesutarimuose. Tokie dalykai gali labai emociskai paveikti vaikus ir tada butu dar blogiau, nes jie nezinotu, kaip galima kitaip elgtis apart mustyniu ir pykciu. Galbut ir jus pati tada kentetumet nuo vaiku, nes jie butu mate kaip tik vyras su jumis negraziai elgiasi, o jiems tevas juk yra pavyzdys smile.gif
tik dar vienas dalykelis "ačiū", o ne "ačių" blush2.gif 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(saidutea @ 2009 10 22, 10:40)
ekaja, baik... pati bijau to. bet stengsiuos but tvirta... gal reiks pas psichologa pradet eit...


lotuliukas.gif as dar nepradejau bigsmile.gif tongue.gif o siaip tai baikit jus visos su tais psichologais!!! ax.gif jau geriau nusipirkit kokia psichologine knyga paskaityti ir isigilinti i patarimus, o ne kist pinigus i psichologus, juk jie tas pacias knygas skaite ir is ju mokesi, kaip padeti zmogui, kuris veliau mokes pinigus uz ta pagalba mirksiukas.gif cia tik mano nuomone smile.gif
Atsakyti
#170
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 10:16)
Laikas gydo žaizdas, tai tiesa. Ir gyvenimo išmintis ateina ne iškart, bet po tam tikro laiko. Vieniems jo reikia daugiau, kitiems mažiau. Juk auginame vaikus ne dėl savęs, o dėl jų pačių, dėl jų laimės, bent jau taip deklaruojame :-). Manau, kad smurto būtų mažiau tarp vyrų ir moterų, jei abi pusės daug daugiau pastangų įdėtų. Aš jau praėjau tą etapą, kai pykau ant ex dėl man padarytos skriaudos. Tačiau tai nereiškia, kad viską pamiršau. Tiesiog atėjo laikas ne teisti kitą, bet įdėmiau pažiūrėti į save. Na, jau labai nepykit, kad truputį pamaišiau vandenį :-). Tik noriu, kad jaunos mamytės neskubėtų "bėgioti" - priežastys visada būna abipusės. Jis jus įžeidinėja? Negirdi, ką sakote? Nesiklauso? Pamiršta jūsų norus, prašymus, pageidavimus? O gal jūs su juo elgiatės nepagarbiai? Gal savo interesus užkeliate ant pjedestalo ir pamirštate, kad susituokėte su žmogumi, o ne jūsų reikalavimų pildytoju? Nieko nenoriu įskaudinti, todėl kviečiu daugiau skaityti, domėtis, eiti į teatrus, lankyti jogą ir t.t. - t.y. užsiimti savo vidumi. Išsiskirti galima bet kada. Bet ar tai panacėja? Ar girdėjote apie Gordijaus mazgą? Nutrūkus draugystės saitams, lieka mazgas. Kad ir kaip žmogus besistengtų, mazgas lieka nepašalinama kliūtimi.


niekas net nesigincina, kad kalti buna abu ir, kad vaikams augant reikia vyro (tevo), bet as manau, kad ir "patevis" gali suteikti berniukui reikalinga siluma, meile, supratima apie gyvenima is vyriskos puses wub.gif
Atsakyti
#171
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 10:16)
Išsiskirti galima bet kada. Bet ar tai panacėja? Ar girdėjote apie Gordijaus mazgą? Nutrūkus draugystės saitams, lieka mazgas. Kad ir kaip žmogus besistengtų, mazgas lieka nepašalinama kliūtimi.


Geriau anksčiau, bent jau jūsų aprašytu atveju, negu vėliau. Tada kai jau būsite sužlugdyta, sužalota ir nuo nervų pakrikusia sveikata.

Nesuprantu kodėl moterys taip negerbia savęs? Jas muša, o jos mano kad reikėjo neisiskirti doh.gif Nu nesuprantu aš nors tu ką. Sažiningai: jeigu jūsų dukrą vyras muštų, ar jai patartumėt, palaukti ir nesiskirti? g.gif g.gif Jei taip, tai labai gaila dukros. Nes šitas ratas niekada neužsidarys. Ką matai savo tėvų šeimoje, dažniausiai įsivaizduoji ir savojoje.
Atsakyti
#172
QUOTE(Forget The Pain @ 2009 10 22, 11:27)
Geriau anksčiau, bent jau jūsų aprašytu atveju, negu vėliau. Tada kai jau būsite sužlugdyta, sužalota ir nuo nervų pakrikusia sveikata.

Nesuprantu kodėl moterys taip negerbia savęs? Jas muša, o jos mano kad reikėjo neisiskirti doh.gif Nu nesuprantu aš nors tu ką. Sažiningai: jeigu jūsų dukrą vyras muštų, ar jai patartumėt, palaukti ir nesiskirti? g.gif  g.gif  Jei taip, tai labai gaila dukros. Nes šitas ratas niekada neužsidarys. Ką matai savo tėvų šeimoje, dažniausiai įsivaizduoji ir savojoje.


drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif gerai cia thumbup.gif
Atsakyti
#173
QUOTE(ekaja @ 2009 10 22, 09:55)
  o siaip tai baikit jus visos su tais psichologais!!! ax.gif  jau geriau nusipirkit kokia psichologine knyga paskaityti ir isigilinti i patarimus, o ne kist pinigus i psichologus, juk jie tas pacias knygas skaite ir is ju mokesi, kaip padeti zmogui, kuris veliau mokes pinigus uz ta pagalba mirksiukas.gif  cia tik mano nuomone smile.gif

... aš pragyvenau netrumpą gyvenimą - daug domėjausi psichologija pati, skaičiau knygas (iš viso esu knygų "graužikė"), dažnai galėjau patarti draugėms, dažnai ir savo bei šeimos problemas sugebėdavau spręsti pati...
... reikalas tame, kad tam tikru momentu su tam tikromis bėdomis - negali pas vienas su savimi tvarkytis - reikia turėti šalia tvirtą žmogų -- gerai, jei kas turi tokį ŽMOGŲ (gal mamą, gal draugę, gal kunigą ar pan.), aš - neturiu tokio žmogaus. O eiti per pažįstamus ir visiems pasakoti savo bėdas - žinote - tai dar blogiau nei pačios bėdos. O ir kodėl aš turėčiau užkrauti savo rūpesčius tiems draugams, kurie irgi turi savo problemų - jie nori jomis dalintis, bet ne klausyti tavo.
Todėl aš einu pas psichologą.
Už pinigus.
Kaip pas kunigą.
Ne todėl, kad psichologas yra Dievas ir viską sutvarkys, o todėl - kad jo toks darbas -- išklausyti tave, duoti patarimą. O daryti viską (keistis, nesikeisti, verkti, bėgti) - teks pačiai.
.................
Keliatas pastebėjimų iš visuomeninės nuomonės ir šio forumo pasisakymų:
1. Į bažnyčią dabar einama dėl mados, o ne ieškant dvasinės ramybės. Einama todėl, kad "taip reikia", "visi eina", "kažkas liepia"...
2. Tėvai (mamos) daugumai jaunuolių - yra priešas Nr. 1. Tai yra, tai tęsiasi iš kartos į kartą.
3. Iš senų (tarybinių) laikų likusi nuostata, kad psichologas, psichoterapiautas -- tai kažkas "baisaus", nes ten nuėjęs "tampi psichu"...
4. Klausimas - kur rasti pagalbą (moralinę), kai šeimoje, darbe, draugų tarpe kyla bendravimo problemų? Tik nesakykite, kad "paskaityk psichologinę knygą" -- tai visiškas nonsensas... Neišlieti jausmai tampa agresija, priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų...
5. Kodėl Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi? Gal daugelis tų žmonių taip ir neišdrįso su niekuo pasikalbėti? Gal daugeliui jų buvo galima labai paprastai padėti? Gal kažką paguosti, gal kažkam patarti, o gal tik išklausyti...
.............
Mielosios supermamos, būkite geros, nesakykite, kad turintis bėdų žmogus yra pats kaltas dėl jų, o jei nueis pas gydytoją - taps atstumtasis.
Nes tokiose jautriose temose tokia nuomonė gali tapti tuo paskutiniu lašu, kai kitas žmogus pasiims virvę, skustuvą, ar užlips ant daugiaukščio stogo...
Atsakyti
#174
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 09:45)
Nepykit, jei kuriai mano istorija pasirodys absurdiška :-). Ir aš taip maniau - geriau vienai auginti vaikus, nei toks blogas gyvenimas... Buvo visko - ir fizinio, ir psichologinio smurto. Vyras primygtinai pareikalavo trečio vaikelio aborto (negaliu jam atleisti iki šiol, ir sau negaliu atleisti - už savo silpnumą). Vienu metu iniciatyvos skirtis jau ėmėsi vyras, tačiau tuokart lyg ir užglaistėme. Vieną dieną pati neištvėriau ir galutinai nutariau - baigta. Kartu išgyvenom siaubingai banguotą gyvenimą beveik 12 metų. Išsiskyriau prieš 3 metus. Liko du sūnūs. Sutikau gerą žmogų ir ištekėjau antrą kartą, šiuo metu  nestuke.gif  trečiojo (tiksliau - trečios  smile.gif ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man unsure.gif - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės  ax.gif


Jūsų sūnūs užaugs ir išeis iš jūsų namų gyventi savo gyvenimų. Taip ir turi būti. O jūs liksite su savuoju. Ar norėtumėte kad tam jūsų gyvenime maltųsi jūsų exas ? Niekas iš vaiko atimti tėvo negali. Jūs nieko iš nieko neatėmėte. Nuo jūsų buvusiojo ir jūsų bendrų vaikų priklauso kaip jų santykiai klostysis. Jei jums su buvusiu vyru santykiai nesiklostė, tai nereiškia, kad jūs privalėjote aukoti savo gyvenimą. Jūs turite savo gyvenimą, vaikai užaugę turės savo. Ir nebedūsaus žiūrėdami filmukus. Leiskite sau būti laiminga. Kai būsite laiminga jūs - bus laimingi ir jūsų vaikai. Jei toliau taip graušitės dėl to, "Kas būtų, jei būtų..." antroji santuoka išeis "šaibom". Priėmėte sprendimą, padarėte žingsnį ir eikit toliau nesigręžiodama. Neskriauskite savo dar negimusios dukrytės ir dabartinio vyro - jie nekalti, kad jūs sprendimą pradedate apgalvoti tada, kai "šaukštai jau po pietų". Būtent to ir nereikia daryti. Nes jei jūs turite gerą vyrą ir laukiatės - vadinasi, dabartis ne tokia ir bloga. O ateitis gali būti ir dar geresnė, jei nesigręžiosite į praeitį. Sėkmės jums 4u.gif

Papildyta:
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 10:16)
Ar girdėjote apie Gordijaus mazgą? Nutrūkus draugystės saitams, lieka mazgas. Kad ir kaip žmogus besistengtų, mazgas lieka nepašalinama kliūtimi.


Taip. Kol neateina Aleksandras Makedonietis ir jo neperkerta vienu ypu savo kalaviju wink.gif

Kai kuriuos dalykus reikia tiesiog "nukirsti" wink.gif
Atsakyti
#175
QUOTE(Laimizas @ 2009 10 22, 09:45)
Nepykit, jei kuriai mano istorija pasirodys absurdiška :-). Ir aš taip maniau - geriau vienai auginti vaikus, nei toks blogas gyvenimas... Buvo visko - ir fizinio, ir psichologinio smurto. Vyras primygtinai pareikalavo trečio vaikelio aborto (negaliu jam atleisti iki šiol, ir sau negaliu atleisti - už savo silpnumą). Vienu metu iniciatyvos skirtis jau ėmėsi vyras, tačiau tuokart lyg ir užglaistėme. Vieną dieną pati neištvėriau ir galutinai nutariau - baigta. Kartu išgyvenom siaubingai banguotą gyvenimą beveik 12 metų. Išsiskyriau prieš 3 metus. Liko du sūnūs. Sutikau gerą žmogų ir ištekėjau antrą kartą, šiuo metu  nestuke.gif  trečiojo (tiksliau - trečios  smile.gif ). Iki pat trečio nėštumo maniau, kad viskas eina gerąja linkme - puikus vyras, du paaugę ir labai protingi vaikučiai, ir štai bus dukrytė... Tačiau gyvenimas yra pokštininkas, ir niekada nežinai, kada pradėsi mąstyti atvirkščiai. Kažkodėl būtent dabar apninka baisios abejonės: ar tik nesuklydau, palikusi vyrą ir atėmusi iš jo du puikius vaikus? Bet svarbiausia - atėmusi tėvą iš vaikų? Na, nesupraskit pažodžiui. Kiek įmanoma (ex šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje) tėvas bendrauja su vaikais. Skirdamasi daug dvejojau ir galiausiai nusprendžiau, kad vaikams svarbiau rami be muštynių ir nuolatinių konfliktų aplinka, linksma ir neverkianti nuo patyčių motina. Buvau tuo įsitikinusi 100%. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sūnūs panašėja į savo tėvą (išvaizda, charakteriu, netgi elgsena), ir labai domisi juo, jo gyvenimu ir t.t. Lyg koks priekaištas man unsure.gif - ar tikrai aš viską viską išbandžiau, kad būtume laimingi kartu? Kai berniukai žiūri tokius filmus kaip "Marlis ir aš", nuolat girdžiu užslėptą nuoskaudą ir dūsavimus "kodėl mūsų tėvai nesugebėjo ištverti negandų ir kartu gyventi?". Žinau, tie priekaištai visam gyvenimui, kad ir kaip jie šiuo metu mane palaiko. Tai va taip, mielos mamytės  ax.gif

Žinai suprantu tave,bet daug pavyzdžių girdėjau, manau neverta graužtis,tu vaikams davei tai kas geriausia,ir stengiesi, praeis žinok,užaugs jie,ir tas tėvas liks antram plane,ir ne tik tėvas,bet ir mama,ir kai kada nors kur nors lėks užauges vaikas,patykėk nevisada jam skaudės širdies dėl taves,patykėk ,taip jau yra, aš ir už tai kad vaikai turėtu savo tėvus,tikrus,kad ir koks tas kitas bebutu gerumo,bet jei tu buvai nelaiminga,nemylima,ir t.t tai tu turi teise,keisti gyvenimą,ir buti laiminga,antro karto pragyventi savo gyvenimą nebeturėsi...o dabar laukdamasi leliūko nebesigrežiok atgal,tai praeitis,džiaugkis dabartimi,juk viskas gerai,sūnus tavo kartu,este sveiki...manau ir mylimi,nekankink saves...mylėk gyvenimą,nes tikrai nežinom kiek jis truks mums kiekvienam... 4u.gif
Papildyta:
QUOTE(Forget The Pain @ 2009 10 22, 09:56)
Tik negraudenkite šitaip. O jums geriau, kad jūsų vaikai pvz darželyje užtvotų mergaitei ir sakytu: "boba eik į virtuvę, ten tavo vieta"?ir nesakykite, kad vaikus galima išauklėti. Mes juos auklėjame savo pavyzdžiu, o ne tuščiais žodžiais. Ir jeigu nuoširdžiai paklaustumėt vaikų, ar jie tikrai norėtų muštynių? kaži ką jie atsakytų.
Gal ir žiauriai nuskambės, bet vaikai, kai jūs būsite sena, sumušta, ligota nuo nervų, tikrai jums ačių nepasakys, dėl to, kad šeimą išssaugojote. Jie paklaus kad prašė kentėtėti visą gyvenimą? Ir tas didvyriškumas, kad kentėsiu dėl vaikų yra grynas egoizmas. Vien tam, kad jaustumėtės didvyre prieš savo vaikus.
Nepiktai aš čia, negalvokite. Natūralu, kad žmonės abejoja dėl savo poelgių, bet ar nėra taip, kad viskas kas buvo bloga su uvyru, paimiršo?O prisimenat tik kas gera. O jūs pabandykite palyginti dabartinę savijautą, su ta savijauta, kuri buvo jums gavius smūgį. Ir tada pajusite, kad šis gyvenimas yra daug vgeresnie ir ramesnis už buvusį. Ir jums ir vaikams.

drinks_cheers.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo stonjur1: 22 spalio 2009 - 19:58
#176
[quote=UgDo*Wow,2009 10 22, 10:14]

Manau kiekvienas vaikas nori buti ir su mama ir su teciu, bet kai jis paauga, pasuka savuoju keliu i viska paziuri kitomis akimis. Tu vaikams - mama, daviusi gyvybe, isnesiojusi, uzauginusi. Gal sunums sirdyje apmaudu, bet jie laimingi bus tada jei tu busi laiminga wub.gif salin kitokias mintis 4u.gif

cia ir vel tu labai teisi 4u.gif mastai lygiai kaip ir as drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif vaikus mes tik pagimdome.......ir prasideda jau ju asmeninis gyvenimas,,,,,,,
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo fatima74: 22 spalio 2009 - 22:54
#177
QUOTE(fatima74 @ 2009 10 23, 00:51)
cia ir vel tu labai teisi 4u.gif mastai lygiai kaip ir as drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif vaikus mes tik pagimdome.......ir prasideda jau ju asmeninis gyvenimas,,,,,,,


Taip, vaikus gimdome ne sau o pasauliui 4u.gif

Siandien tik nervu prisitampiau kiek per visa savaite nebuvau istampiusi.. Zmones kalba kad as turiu meiluzi, ne meiluzi, o du meiluzius!! O kalba pradejo vyras!!! Dabar tie, kurie man paskutiniuoju metu tikrai padejo tures jaustis nejaukiai nes kitu akimis - jie isarde musu seima!! Dieve, kokia nesamone. Toks jausmas kad turiu visiskai atsiriboti nuo draugu pagalbos, uzsidaryti savyje ir neprisileisti jokio zmogaus artyn. Taip uzsiutau.. Dar pora naktu ir vyro cia nebebus..
Atsakyti
#178
QUOTE(UgDo*Wow @ 2009 10 23, 13:44)
Taip uzsiutau.. Dar pora naktu ir vyro cia nebebus..

As manau dar visokiu nesamoniu teks isgirsti apie save..pasistenk buti stipri ir kiek gali nereaguoti i tai,bent jau nerodyti,kad tave tai veikia ir jokiu budu nepulk aiskintis visiems cool.gif saviems tik jei jiems kils klausimu rolleyes.gif
Nu va pasirodo vyro veidas neblogas toks bigsmile.gif mazvaikis cool.gif
Atsakyti
#179
QUOTE(UgDo*Wow @ 2009 10 23, 13:44)
Zmones kalba kad as turiu meiluzi, ne meiluzi, o du meiluzius!! O kalba pradejo vyras!!! Dabar tie, kurie man paskutiniuoju metu tikrai padejo tures jaustis nejaukiai nes kitu akimis - jie isarde musu seima!! Dieve, kokia nesamone. Taip uzsiutau..


Tu visai nekreipk demesio i tokias nesamones, svarbiausia, kad artimiausi zino ir tiki tavimi, o ne vyro postringavimais smile.gif o cia tikriausiai dar tik pradzia, tai reiks pasikaustyti kantrybe mirksiukas.gif
Atsakyti
#180
QUOTE(UgDo*Wow @ 2009 10 23, 12:44)
... Toks jausmas kad turiu visiskai atsiriboti nuo draugu pagalbos, uzsidaryti savyje ir neprisileisti jokio zmogaus artyn. ...

Pasistenk šito jausmo neįsileisti į save -- tu tų "žmonių" neįtikinsi priešingai, o be to - kam to reikia? Svarbu, kad tu žinai tiesą... O tiesoje - visa tavo stiprybė...

Atsakyti