Labas rytas visoms.. Siandien jauciuosi prastai, visa nakti vien kosmarus sapnavau, maziukas kas valanda budinejo.. Vakar isvis tokia bjauri diena buvo. Netoli manes gyvena teta, tai ji zino kad skiriames bet nenori kistis, isklausyti.. Isvaziavo ji pas kita mano teta ir papasakojo, zzodziu nezinau kaip visa tai pateike, bet papasakojo apie mano skyrybas.. Neuzilgo skabina tos kitos tetos dukra, mano bendraamze pussesere, kuri jau senokai man neskambino: "Sveika, kaip seniai kalbejomes, pasiilgau as taves, sugalvojau paskambint"... Is kart supratau kad tai ne nuosirdus pokalbis, pakalbejom apie mano leliuka, apie jos vedybini gyvenima (pries 3men istekejo). Kadangi nesakiau jai nieko kad dedasi su vaiko tevu, ji vis uzduodavo klausimus susijusius su juo. Na pasakiau kad jis cia nebegyvena, ir ji pradejo gilintis. Truputi papasakojau jai kas darosi. Tai taip gavosi, kad ji pakele balsa, pradejo aiskinti kokia as lengvabude, kad nemoku issaugoti seimos vertybes, kad griaunu kitu gerove.. Pratrukau!!! Ji niekada manes nepaklause kodel as taip blogai jauciuosi, kodel as taip kenciu, kodel manyje pyktis verda, kodel as visso sito nebenoriu.. Suprantu kad seima - didziule vertybe, ja noreciau issaugoti jei matyciau kad vaiko tevas pasikeis, jei zinociau kad dar yra kazkokie jausmai manyje, kad yra noro... Ak pussesere.. O taip tikejausi isklausymo.. Kad ir tik nuosirdaus pakalbejimo..
Dar drauge.. Kuri lyg visalaik palaike mane, tiems, kuriu as nepazistu, papasakojo kad va skiriasi drauge, ji nesugeba pasikeisti, jai reikia gydytis. Zodziu kai buvo su manim - visapusiskai palaike, patarinejo.. Jau seniai supratau kad jai patinka mano vyras. Ji nori mane apjuodint kad jei kartais sueitu su mano vyru visi negalvotu - vaje koks vyras, kaip ji gali su juo.. Tada visi sakys: Va kokia buvo baisi zmona, kaip gerai kad vyras tokia kita susirado. Dieve, kaip as nekenciu dviveidziu veidmainiu!!!
O dar vakar visiskai pratrukau kai "tevelis atvaziavo vaiko aplankyt". Vel spaudimas, vel asaros, maldavimai.. Sake kad nors ir as nenoriu jis gris cia, atgal. Nes kitoj vietoj jis negali buti.. Suprantu ji, niekada vienas negyveno. Jam smugis. Bet laikas suaaugti!!
Visada buvau miela, visada bandziau viska graziuoju, ramiai, visada kitiems pagelbedavau, buvau nuosirdi, bet atrodo vistiek mane dauguma "apsiko". Jauciuosi taip, kad dabar busiu bjaurus zmogus. Jokiu mielu zodziu. Bus aiskiai, tiesiai sviesiai, grieztai viskas pasakyta. Elgsiuos kitaip, nes man jau gana tokiu nesamoniu. Pasakiau nenoriu, vadinasi nenoriu. Tikriausiai reikia ausis gerai praplaut vaiko tevui ir "gera nerudijancia vini i galva ikalt". Nes kitaip nematau iseities