Kai gimė mano pirmasis sūnus, aš galvojau, kad čia aš bjauri boba ir neklausau vertingų patarimų, juos ignoruoju ir dar negana to pareiškiu savo nuomonę. Kiek prisikankinau, galvodama, kad aš neturiu teisės nervintis, nes močiutė ir mama ir visos kitokios babūnios, pradedant giminietėmis ir baigiant šiaip nepažįstamomis parke gali man aiškinti, ką ir kaip daryti

Aš aišku, parinausi, jų neklausiau ir su kai kuriomis ginčijausi

Ir todėl buvau sau prisižadėjusi, kai lauksiuos antro, tai būtinai jį auginsiu savo namuose be jokių žiūrovų (kurie suregistruodavo tikslų laiką, kada mano vaikas naktį verkė ir kaip aš beširdė ilgai prie jo nepriėjau

) - šį pažadą ištesėjau - gyvenam savo namuose

Dabar laukiuosi antro ir skaitydama tokią vieną fantastinę knygą apie vaiko priežiūrą, radau tokią mintį. Kalba ėjo apie tai, kad seneliai lepina anūkus ir besaiko patarinėja tėvams. Man labai patiko apibrėžimas, kas yra seneliai - tai žmonės, kurie gali tenkinti vaiko įgeidžius ir neturi gyventi su tų įgeidžių pasekmėmis

Ir pagrindinė mintis ten yra tokia, kad jei seneliai mato anūkus retai, tai jie per trumpus susitikimus nespės jų išlepinti, o jei gyvena greta ar kartu, tai seneliai privalo (!) prisitaikyti prie tėvų taisyklių

Kai pagalvoju prireikė n metų, kad pasitvirtintų mano nuojauta, kad aš teisi

Ir aišku, pataria pasikalbėti apie tai su seneliais, ignoruoti jų komentarus - maloniai padėkoti ir daryti kaip atrodo geriausia