Net pati apie save pagalvojau, ar esu dėkinga savo tėvams? Tikriausiai esu labai nedėkinga, bet tokio jausmo nejaučiu. Tėvai vaikus augina todėl, kad jie patyr to nori. Aišku pagarbą jaučiu ir labai didelę. Žinau, kad jeigu reikės aš taip pat jais rūpinsiuos, bet kad jiems dėkoti už savo gyvenimą, nesu to dariusi. Kažkaip ir nesugalvočiau to reikalauti iš savo vaikų. Manau, kad vaikai jaučia pagarba, ar dėkingumą (nežinau, kaip čia pavadinti), tiek kiek mes patys sugebame to įskiepyti, tiek kiek sugebame jiems meilės atiduoti. O kad tikėčiausi iš jų ypatingo dėkingumo, tikrai nesitikiu. Man didžiausias dėkingumas yra tai, kad vaikai juokiasi, yra laimingi, mus apkabina, bučiuoja ir pasako, kad myli. Už tokias akimirkas aš esu jiems dėkinga. 
Manau tas vadinamas dėkingumas turi augti kartu su vaiku jo širdyje, viduje. Ir arba mes sugebame jį išugdyti (užauginti) arba ne. Dėkingumas tik dėl to, kad ateiti ir pasakyti ačiū, man nepriimtinas.
