Tėvų karšinimas (4)

Giletaite, problemos ant problemų Viskas bus gerai, laikykitės

Žiūriu, mūsų senoliai labai panašūs. Bočius irgi buvo nusivaręs pirštą su obliarka. Kažkaip nago kraštu praėjo ačiū Dievuj, o tai būtų nusitrumpinęs per vieną narelį pirštą

Sveikit

Sveikos, ilgokai skaitineju Jusu tema, bet niekaip neisdrystu parasyt... Bet dabar kazkaip labai uzsinorejo issipasakoti..
Turiu seneli, serganciu alzheimeriu, bet kadangi niekas nieko nesuprato ir jo uzmarstuma ir nuolat pasikartojancius klausimus reagavom kaip i tiesiog senatves pozymi tai nieko nedarem.. tik dabar kai jam jau visai blogai pradejau dometis alheimeriu ir visi pozymiai rodo kad jis serga ir jau kaip sakant paskutine stadija, kai jau nieko padaryti nebeimanoma.. be alheimerio jis jau pora metu nevaiksto, mes su mama priziurim ji, maitinam, viska darom, pirma jis dar kalbejo, pats lovoje valge, o dabar vos pakelia sauksta ir beveik nesneka, o jei ir atsako tai labai trumpai ir labai neaiskiai. Be viso to rugpjucio menesi isvezem ji i ligonine nes atsirado daug skrepliu del kuriu jam sunkiai sekesi ryti, taip pat daug kosejo ir galu gale pakilo temeperatura. po ligonines kuri laika viskas buvo gerai, bet laikui begant vel jam pasidare sunkiau valgyt, kramtyt, negalejo atsikoset.. ir stai jis vel ligoninej, mamos dideliu prasymu reanimacijoj, nes manom kad ten jis bus labiau priziurimas ir vakar buvom pas ji, o jis neistare nei zodzio gulejo ir ziurejo i viena taska, ir taip skauda, kad dabar rasant rankos dreba, nebezinau is kur gauti palaikymo ir kaip palaikyti mama, nezinau kaip susitaikyti. Kaltinu save kad dar pries metus kai jis snekedavo ir nuolat klausinedavo tu paciu dalyku as pykdavau, nevisada buvau kantri ir prasydavau ji patylet, o dabar jis tyli ir niekaip nepavyksta ji prakalbinti..
nezinau kodel rasau, tiesiog norisi kazkam isikalbeti ir galbut patarti, tiems kurie slaugo savo tevus senelius, kad jie nenustotu su jais bendrauti ir kad Jums neatsitiktu taip kaip atsitiko man..

labai jus suprantu, pati isgyvenau panasia situacija, tik ji liete mano teva... Iki siol saves klausiu, kodel negalejau buti kantresne, supratingesne, galu gale labiau pasigilinti i jo liga. Bet visi atsakymai jau po laiko. Nekamuokite saves, manau, kad buvote ir esante rupestinga, mylinti anuke, o kas liecia kantrybe - visi esame zmones, pavargstame ir suirztame, nesame akmeniniai, kad viska stoiskai atlaikytume. Tvirtybes jums, bukite salia senelio, kada turite galimybe, jis ta jaucia, tikekite manim.

Jo. Taip jau būna. Kol gyvi artimieji ir pykstam ir kantrybės pritrūksta, o kai kas nors nutinka graužiam save, kad galėjom būt atidesni. Ar irgi save graužiu, kad galėjau mamos ligą pastebėt ir anksčiau. Viską verčiau jos charakteriui, pykau, kad nieko nesidomi ir negali (nenori) pasidaryt pati. O pasirodo jau liga savo nagus rodė...

Mergytės būkime stiprios, mes saviems ligoniukams paskutinė ir vienintelė viltis, nusiverkim ir vėl kovokim, nepalūžkim

Norėčiau pasakyt - nekaltink savęs, kas buvo, to nebepakeisi, bet nežinau, ar tau nuo mano žodžių bus lengviau Ir vis vien - šiandien stenkis padaryt dėl senelio, ką tik gali. Gal skaitant šią temą tau susidarė įspūdis, jog čia renkasi kažkokios šventosios, kantriosios?.. Patikėk, tikrai ne. Kiekvienai iš mūsų trūkdavo kantrybės, kiekviena turim dėl ko graužtis. Bet vakar buvo vakar - o šiandien jau kita diena. Šiandien viskas iš naujo.
Nenusimink, mieloji, visi mes tik žmonės. Ir užsuk pas mus dažniau Stiprybės judviem su mama

aciu visom labai, nors tai tik zodziai, bet vis palaikymas, kurio tikrai siuo metu truksta, laikykites ir Jus

Bet tas nekantrumas toks žmogiškas - be galo sunku kelis kartus per valandą kasdien kartoti tą patį, kai turi savų darbų, reikalų, svajonių. Nesigraužk, jis net su tavo nekantrumu bent nebuvo vienišas, turėjo žmogų šalia, daugiau nelabai ką galim jiems pasiūlyti. Juk tu neturėjai tokio nusistatymo - varysiu jį šalin, nešnekėsiu, tai išsprūsdavo savaime. Abejoju ar įmanoma keletą metų kasdien su tokiu ligoniu būnant "nenutrūkti", svarbu, kad tai netaptu nuolatiniu bendravimo būdu. Nesvarbu, kad dabar nebepavyksta jo prakalbint, kalbėtis su juo vistiek gali - mes nežinom, ką siela, esanti tokio sukaustyto žmogaus viduje jaučia, kiek ji pajėgi priimti tai ką girdi, bet tai tikrai prasminga kol žmogus gyvas. Juk jei ir kalbėtų, sunykusios smegenys neleistų pilnavertiškai bendrauti, gauti atsakymus, belieka kūno kalba ir meilė, leidžianti atpažinti poreikius ir kiek įmanoma patarnauti.

Nekaltink savęs. Jis tikrai nejaučia tau pykčio dėl to, kad neturėdavai jėgų kartoti atsakymus į jo pasikartojančius klausimus
Tiesiog tokia yra ligos eiga - žmogus kaip socialinė būtybė išnyksta, jam nebėra poreikio bendrauti. Mano bočius irgi nebesikalba. Pasėdim, patylim. Jei pyksta, būna, kad mėto maistą.

Bet negaliu as susitaikyt dar niekaip, nes viskas per greit ivyko, dar vasara kalbejo, kai prasydavau nusypsodavo, pakutendavau pasijuokdavom, o dabar viskas - guli ziuri i viena taska i nieka beveik nereaguoja, tik kartais kai paprasau duok bucki, tai atkisa lupas, bet ir tai retai pavyksta, o jei pavyksta tai taip miela ir gera buna

O Tavo ligoniukas seniai nesneka? nesneka nenori ar nebegali?

Grizom is ligonines, seneliui prasidejo osteomelitas-puna kaulas, tai daktaras ivertino bukle ir .. nupjove dali mazojo pirstelio
Aplankem visi ir mociute, mes kelis sykius buvom, toks patenkintas, kad lankom. O geriausia, kai daktaras pasake, kad jis mane kad vienisas yra, as net isiziojau. Mat nelaime atsitiko kaime ir ji nuveze i artimesne ligonine, kurioje budejo chirurgas is musu miesto, tai jis iskarto norejo ji guldyti i ligonine, o senelis pasake, kad negali del pirsto gultis, kaip namai, gyvuliai, kas ziures, todel daktaras taip ir pagalvojo, o kadangi gyvenam mazam miestely, todel zinom vieni kitus ir ne karta teko susidurti ir padeti tam gydytojui kai kuriose situacijose, jis ziuri i mane akys isputes , sako negaliu patiketi, kad vat taip atsitiko, net atsiprase, kad teko pirsta trumpint. O ka as, nieko gi jau nepadarysi, sakau jis pas mus Alzheimeri turi, tas nuleido galva, sako aisku tada viskas.... Bet dar kokia nevitis, juk galejo greitoji ir mociute kartu vezti i ligonine, bet tiesiog neeme ir tiek, o tada kai jau ji paleido sutvarke -draugai musu iki namu parveze....
Nu ramu nors tiek, kad liko geros nuotaikos...