QUOTE(Lexy @ 2006 06 29, 17:38)
pasidariau visiskai durna, elgiausi taip, kad buvau i save nepanasi

jauciau visa laika lyg organizme butu pakiles adrenalino kiekis
pastebejo pradzioj aplinkiniai, as supratau veliau
na, čia tipiški įsimylėjimo bruožai, bet situacija ,,jis būtent TAS", manau kai kas kita.
Maniškis man yra būtent TAS - esame kartu beveik 7 metai, bet tą supratau praėjus ne vienam mėnesiui ar net metams, kai pilnai jį pažinau, supratau, jog visos jo silpnybės ir trūkumai pakenčiami, kad jausmai nemažėja, o tik gilėja, kad jis dėl manęs padarytų bet ką ir aš dėl jo taip pat, kai kartu išsprendėm krūvas problemų, nesusipratimų, išgyvenom kartu daug laimingų ir skaudžių akimirkų, kai jutau jo kasdienę paramą visame, ką darau, kai supratome, kad laimei mums nereikia nei pinigų, nei draugų - nieko, tik vienas kito, kai praėjus tokiam laikui negalime atskirai pabūti nei dienos... žodžiu, daug vandens nutekėjo, bet 100 proc. esu tikra, jog neapsirikau. Ir į nieką to nekeisčiau.
Ir netikiu visais tais - ,,pamačiau ir OCH

". Yra ir man taip buvę - pamatau vaikiną, kojos linksta, naktimis nemiegi ir panašiai. O po savaitės ar mėnesio viskas išgaruoja. meilė - tai ne linkstančios kojos (juk nelinks jos visą gyvenimą, kiek galima susilenkus vaikščioti), o bendra patirtis, pasitikėjimas, supratimas ir jausmai, nepriklausantys nei nuo nuotaikos, nei nuo aplinkybių, nei nuo hormonų svyravimų