Vestuvės ir laidotuvės

O mums atsitiko taip... Mamyte jau senokai sirgo, apie 10 metu. Buvo ir pasveikimu, ir pablogejimu. Praeitais metais spali vel pradejo blogeti. Sesuo su draugu siu metu rugpjuti planavo vestuves. Mama labai dziaugesi. Zinoma, visi tikejomes, kad mama vel issikapstys ir visi kartu sudalyvausim sesers vestuvese.
Kai su mama kalbejom apie tai, jei ivyktu blogiausia, ji sake, kad net ir tokiu atveju jokiu vestuviu atidejimu. Ji labai norejo mano sesers vestuviu, labai dziaugesi, kai jie susizadejo.
Tai va, siu metu vasario menesi ivyko blogiausia - mamyte mire. Palaidojom, labai ilgimes jos.. Zinoma, paskui pradejom galvoti apie sesers vestuves. Visaip sesuo galvojo. Skambino mociutei ( mamos mamai ), su ja taresi. Nei musu tetis, nei mamos artimieji nieko pries, jog vestuves ivyks. As irgi galvojau, kad vestuviu nereikia atideti.
Sesuo su draugu tuoksis siu metu rugpjuti. Bus praeje puse metu nuo laidotuviu. Niekada mamos nepamirsim ir del to musu meile jai ir ilgesys nesumazes. Zinau, kad mama dalyvaus kartu, nes ji tuo labai dziaugesi ir labai norejo.. Be to, mama visada sake, kad gyvenimas nesibaigia ir like gyvieji turi gyventi toliau..

Užuojauta dėl mamos. Aš su tavimi sutinku, kad gyvenimas tęsiasi, o vestuvės juk ir suplanuotos buvo. Per mūsų vestuves taip pat bus pusę metų kaip mirė MB močiutė. Bet vestuvių dėl to neatidėjome. O ji labai norėjo dalyvauti. Dabar manau galės džiaugtis iš aukštai. Kaip ir tavo mama.

Pas mane buvo tokia situacija .Kai mire mano močiutė , ja palaidojom antradieni ,o mano vestuves buvo ta pačia savaite penktadieni. Aišku vestuvių neatšaukėm , nes jau viskas buvo suruošta. Mes net pas kunigą klausiam ar galima tuoktis, kunigas leido.

Ir aš žinau panašų liūdną įvykį.
Šeštadienį turėjo įvykti vestuvės, planuotos jau kuris laikas. Jaunojo brolis ruošėsi būti piršliu, pamergės nuomavo sukneles, mamos, tetos ruošė puotą, svečiai ruošėsi važiuoti į vestuves, na ir žinoma jaunieji turėjo labai daug darbų (manau šio skyrelio lankytojoms nereikia daug aiškinti ). Na, bet jaunojo tėvelis sirgo vėžiu. Gulėjo ligoninėje, tačiau gydytojai sakė, kad jam gerėja ir savaitgaliui išrašys iš ligoninės. Deja, ketvirtadienį, visų darbų įkarštyje, jaunojo šeima sulaukė skambučio iš ligoninės, esą tėveliui labai pablogėjo, jį operuoja. Nuvažiavę į ligoninę artimieji sužinojo kraupią naujieną - jis mirė.
Tad vestuvių šeštadienį jau negalėjo būti. Koks paradoksas - iš buto, kuriame turėjo būti išlydėtas pasitikti naujojo gyvenimo jaunikis, gulėjo pašarvuotas jo tėvas, o tą dieną, kai bažnyčioje turėjo skambėti varpai, skelbiantys vestuves, jie skambėjo, bet skelbė laidotuves. Ir svečiai vietoje jauniesiems skirtų puokščių pirko vainikus.
Jaunieji nori nenori turėjo atidėti vestuves, tačiau kuriam laikui, sprendė patys. Pasitarę su artimaisiais, jie nusprendė savo vestuves atšvęsti po savaitės, nes viskas jau buvo suplanuota, suruošta.
Taigi vestuvės buvo liūdnos. Vėlgi paradoksas, prieš savaitę is buto išnešė karstą, o dabar čia renkasi vestuvininkai. Aišku, apie žmonių nuotaikas net nėra ką ir kalbėti Iš namų išleidžiant jaunąjį, jo tėvelis buvo minimas dažnai, piršliai gražiai pakalbėjo, pats jaunikis jam padėkojo ir pabučiavo šalia stovėjusią jo nuotrauką. Ašarų netrūko.
Jaunosios namuose nuotaika buvo šventiškesnė - čia jau netrūko šypsenų, muzikantų dainų. Ceremonijos vyko paprastai, tačiau po jų visas pulkas nuvažiavo į kapines. Ten uždegė žvakes, padėjo gėlių, na ir nors plyštančia širdimi, išvažiavo linksmintis. Šventė, kaip ir suplanuota, vyko pas jaunosios gimines, nuotaiką kėlė muzikantai. Beje, dalyvavo visi mirusiojo giminės, žinoma buvo apsirengę juodai, nesilinksmino. Tik atsisėdę už stalo, visibendrai tylos minute pagerbė jaunojo tėvelį. Buvo ir šokiai, bet jaunieji sušoko tik savo valsą, na gal dar kokį šokį. Piršliai išvis nešoko. Na taip ir prabėgo tos dienos, turėjusios būti laimingiausiomis gyvenime...
Na jau nepykit, kad tiek daug prirašiau, tiesiog trumpai tokių įvykių aprašyti neišeina Jau praėjo nemažai metų, viskas užsimiršo, bet vis viena labai liūdna, kad taip atsitinka

dabar tokia situacija, kad net nezinau kaip pasielgti... mociute labai silpna, dar metu pradzioj visai neblogai buvo, bet dabar jau vis blogyn ir blogyn. geriau jau tikrai nebus. o vestuves musu liepos 26 d. Kad ir kaip skaudu butu taip kalbeti, bet jau susitaike visi su mociutes isejimu. ir dabar labai baisu kada tai ivyks. net neisivaizduoju mamos nuomones, ka ji sakys del vestuviu. manau, kad pasakys, kad rinkciausi pati. bet juk viskas uzsakyta, uzstatai sumoketi ir t.t. be galo skaudi ir sunki situacija. taip laukiu vestuviu... gal kas patartu?

Pas mane buvo panasi situacija kaip ir pas cacija. Tai mama sake jei ir atsitiktu blogiausia tai vistiek reikia daryti kaip buvo planuota, taip ir ivyko laukem ir mes buvom susitaike jau su mociutes isejimu, o ji kantriai lauke musu vestuviu sakydama kad labai nori pamatyti ant musu ranku suzibusius ziedus ir vestuviu nuotraukas ir pamate. Mociute isejo po vestuviu praejus lygiai 2 men.

Nesijaudink. Suprantu, kad skaudu, kai iš gyvenimo traukiasi artimas žmogus, bet gyvenimas vietoje nestovi. Kai pasiekiame santuokos amžių dažniausiai anapilin gali būti pašaukti vyresnieji mūsų giminaičiai ir šeimos nariai. Močiutės, seneliai, vyresni dėdės ir tetos. O kur dar nelaimingi atsitikimai. Šiais laikais vestuves planuojame ne per 2 mėnesius ir tai nemažai kainuoja.

Kai prieš metus mirė mano močiutė po 2 mėnesių aš turėjau dalyvauti vestuvėse. Mano teta reikalavo, kad mama man uždraustų važiuoti į vestuves, nes turėčiau gedėti ir nesilinksminti. Tai atseit reikštų nepagarbą mano močiutė. Savo močiutę aš labai mylėjau ir gerbiau, bet nemanau, kad ji būtų buvusi laiminga, jei aš sėdėčiau namuose ir neičiau pagerbti MB artimo žmogaus. Reikia mylėti ir tausoti gyvuosius, gerbti mirusius. Tačiau gedulas neturi virsti amžinu gedėjimu, trukdančiu gyventi normalų gyvenimą. Ir kas dabar gali nustatyti, kiek mėnesių reikia gėdėti močiutės, o kiek mėnesių tetos ar dar artimesnio žmogaus?

Kai prieš metus mirė mano močiutė po 2 mėnesių aš turėjau dalyvauti vestuvėse. Mano teta reikalavo, kad mama man uždraustų važiuoti į vestuves, nes turėčiau gedėti ir nesilinksminti. Tai atseit reikštų nepagarbą mano močiutė. Savo močiutę aš labai mylėjau ir gerbiau, bet nemanau, kad ji būtų buvusi laiminga, jei aš sėdėčiau namuose ir neičiau pagerbti MB artimo žmogaus. Reikia mylėti ir tausoti gyvuosius, gerbti mirusius. Tačiau gedulas neturi virsti amžinu gedėjimu, trukdančiu gyventi normalų gyvenimą. Ir kas dabar gali nustatyti, kiek mėnesių reikia gėdėti močiutės, o kiek mėnesių tetos ar dar artimesnio žmogaus?
[/quote]

sutiku su sia nuomone. Gedulas turi buti viduje, o gyvenimas eina savo vaga. Pagarba mirusiam zmogui parodome nueidami i laidotuves ir su juo atsisveikindami, lankydami jo kapa ir uzpirkdami misias, o ne tuo kad puse metu vaiksciosi juodai apsirengus ir is namu nosies neiskisi. As tu menesiu irgi nesuprantu

Pas mus irgi įvyko liūdnas įvykis Vakaras prieš vestuves:pas mus viskas jau kaip ir sutvarkyta,viskas sumokėta,buvo likę tik smulkmenas nusipirkt,ir mums esant parduotuvėj(apie 9val vakaro) mamai paskambino iš ligoninės ir pasakė,kad mirė senelis Va tada tikrai nežinojom su MB ka ir bedaryt Bet mama pasakė,kad nieko nekeistume,nes jau kaip ir per vėlu.Tai paskambinom muzikantui,kad į namus pas mus nevažiuotų išlydėt.Išlydėjo mane iš namų tyliai ramiai,su ašarom akyse Mane išlydėjus mama išvažiavo tvarkyt popierių o per vestuves senelį pagerbėm tylos minute O kt diena po vestuvių jau buvom šermenyse,o ne Palangoje LIūdna,bet ka darysi mes planuojam,o Dievulis iš mūsų planų juokiasi (nepykit,kad taip trumpai drūtai,bet nors ir praėjo 5metai,rašau jums o rankos vistiek dreba prisiminus)

Toks jau gyvenimas.... Mano vestuves maziau nei po dvieju savaiciu, o per pusantro menesio palaidojau mociute ir seneli.
Pirma mociute isejo, o po penkiu savaiciu ir senelis paskui ja likus 2 savaitem iki vestuviu. Del to vestuviu tikrai neatsaukiame - gerai cia viena rase, jog gedeti galima, bet gyvenimas turi teketi iprasta vaga. Gyventi juk reikia.

Jooo, skaudi temelė čia...
Užpernai buvome susidūrę su itin nemalonia istorija...
Buvo maniškio bendradarbio vestuvės ir bevažiuojant jau po visų ceremonijų link šventimo vietos įvyko avarija ir žuvo vienas pabrolys - jaunojo brolis
Žiauru Vietoj savo vestuvių jis turėjo dalyvauti savo brolio laidotuvėse

Jau asaroju.. Net negalvojau, kad tokiu baisiu atveju buna tiek daug.
Pries keleta metu pazadino sujudimas po langais - ivyko siaubinga tragedija - jaunosios mama iskrito per langa. Tai buvo 7tas ar 8tas aukstas - todel mire iskart. Jos kuna isveze tik apie 8 val ryto, nes tyre ar tai nesmurtine mirtis, ne savizudybe. Tokia buvo pirmoji jaunuju naktis - stovint prie uzdengtos mamos