Sveikos, merginos
prisijungiu prie jusu su savo nerimu. Kiek save pamenu visada turejau kazkokiu baimiu, didziusios - savo ir artimu ligu ar mirties. Paskutinius metus jauciu, kad tos baimes pradejo gadint givenima, varyt i nevilti, depresija

Turejau keleta PA, vienakart reikejo kviest greitaja, nes buvau tikra kad man insultas: visa aptirpau, prakaitas ismuse, ausis uzgule, krutinei salta, dust pradejau, pulsas nerealus, smegenys atsijungia. Veliau supratau, kad tai galima valdyt, ir sustot anksciau, nei pradesi alpti

Tikriausiai zinot, kad reikia tokiu momentu:
Iseit i erdvesne patalpa, arba geriau i lauka ar i balkona
Gyliai kvepuot
ir asimit, kad nuo to nemirstama
O siaip turiu paranojiska ligu baime. Tikriauisia nuo nervu kasdien skauda po keleta kuno vietu: nuo plauciu, akiu, galvos iki koju, dubens, pilvo, sirdies, krutu ir t.t. Tai jau tiek pinigu suplojau tyrimams, kad neapsakyt

o nieko niekur nesurado (na, labai dziugu), bet as jieskau toliau, nes skausmai, kasdienis silpnumas, galvos sukimasis, svaigimas, nukrites svoris vercia galvoti apie vezi ir pan. dalykus.
Geriu Coaxil - labai lengvas antidepresantas, be salutinio poveikio. Kai labai uzeina nerimas - Xanax. Pries miega kartais isgeriu jonazoles, padeda uzmigt. Siaip, miegodama geriau jauciuos, net atrodo noriu pasislept nuo ziaurios realybes sapne, bet gi negaliu visa laika slapstytis nuo saves. Lankausi pas psihoterapeuta, kol kas nepadeda.
Ka patarsit?