jėgų iš tikrųjų nėra.kartais atrodo,kad šviesiau pasidarys,bet po akimirkos vėl smengi į duobę.meldžiamės, buvome bažnyčioje.vos sulaikiau ašaras.laimei,kunigas mokėjo paguosti.grįžome namo ir rankos vėl niekam nekyla,tik jaunesniajam valgyti paduoti.iš tiesų namuose sunkiausia,bet kiek gali iš jų bėgti.juk čia ir mūsų angelėlio namai
Pirmiausia - užjaučiu be galo... Pati prieš beveik keturis mėnesius palaidojau dukrytę, taip pat dėl kardiomiopatijos, tik mūsų situacija kiek kitokia...
Ar ieškoti kaltų - nežinau. Juk tada gali paaiškėti, kad kalčiausias visame šitame yra Dievas... Arba likimas, čia kaip kas vadina...
Ar ieškoti tiesos (maksimaliai, kiek įmanoma jos rasti) - taip. Vienareikšmiškai.
Aš ieškau. Iš pradžių irgi maniau, kad bus sunku, gilės žaizdos. Taip ir buvo. Bet tik kurį laiką. Dabar esu patenkinta, kad darau tai. Kad ir kokie būtų rezultatai, bent jau žinosiu, kad padariau viską, kas buvo mano jėgoms.
Stiprybės Tau ir visai šeimai. Žinau, skamba banaliai, bet tomis klaikiomis nevilties akimirkomis būtent to ir meldžiu pati - stiprybės...
Ar ieškoti kaltų - nežinau. Juk tada gali paaiškėti, kad kalčiausias visame šitame yra Dievas... Arba likimas, čia kaip kas vadina...
Ar ieškoti tiesos (maksimaliai, kiek įmanoma jos rasti) - taip. Vienareikšmiškai.
Aš ieškau. Iš pradžių irgi maniau, kad bus sunku, gilės žaizdos. Taip ir buvo. Bet tik kurį laiką. Dabar esu patenkinta, kad darau tai. Kad ir kokie būtų rezultatai, bent jau žinosiu, kad padariau viską, kas buvo mano jėgoms.
Stiprybės Tau ir visai šeimai. Žinau, skamba banaliai, bet tomis klaikiomis nevilties akimirkomis būtent to ir meldžiu pati - stiprybės...
[quote=Egle C,2009 12 13, 15:48]
Pirmiausia - užjaučiu be galo... Pati prieš beveik keturis mėnesius palaidojau dukrytę, taip pat dėl kardiomiopatijos, tik mūsų situacija kiek kitokia...
Ar ieškoti kaltų - nežinau. Juk tada gali paaiškėti, kad kalčiausias visame šitame yra Dievas... Arba likimas, čia kaip kas vadina...
Ar ieškoti tiesos (maksimaliai, kiek įmanoma jos rasti) - taip. Vienareikšmiškai.
Aš ieškau. Iš pradžių irgi maniau, kad bus sunku, gilės žaizdos. Taip ir buvo. Bet tik kurį laiką. Dabar esu patenkinta, kad darau tai. Kad ir kokie būtų rezultatai, bent jau žinosiu, kad padariau viską, kas buvo mano jėgoms.
Stiprybės Tau ir visai šeimai. Žinau, skamba banaliai, bet tomis klaikiomis nevilties akimirkomis būtent to ir meldžiu pati - stiprybės...
[/quoteačiū tau ,Eglute,kad atsiliepei.taip,meldžiame ir prašome stiprybės,tik kol kas jos dar tiek nedaug ateina.ryt jau eisime į darbus,vesime kitą sūnelį į darželį.gal tada bus kiek kitaip.tačiau artėjančios šventės... mūsų angeliukas pats spėjo papuošti eglutę,išpuošėme kartu vaikų kambarį.keista,tačiau jaunesnysis broliukas nedega girliandų.kas darosi jo širdelėje galime tik spėlioti]
Pirmiausia - užjaučiu be galo... Pati prieš beveik keturis mėnesius palaidojau dukrytę, taip pat dėl kardiomiopatijos, tik mūsų situacija kiek kitokia...
Ar ieškoti kaltų - nežinau. Juk tada gali paaiškėti, kad kalčiausias visame šitame yra Dievas... Arba likimas, čia kaip kas vadina...
Ar ieškoti tiesos (maksimaliai, kiek įmanoma jos rasti) - taip. Vienareikšmiškai.
Aš ieškau. Iš pradžių irgi maniau, kad bus sunku, gilės žaizdos. Taip ir buvo. Bet tik kurį laiką. Dabar esu patenkinta, kad darau tai. Kad ir kokie būtų rezultatai, bent jau žinosiu, kad padariau viską, kas buvo mano jėgoms.
Stiprybės Tau ir visai šeimai. Žinau, skamba banaliai, bet tomis klaikiomis nevilties akimirkomis būtent to ir meldžiu pati - stiprybės...
[/quoteačiū tau ,Eglute,kad atsiliepei.taip,meldžiame ir prašome stiprybės,tik kol kas jos dar tiek nedaug ateina.ryt jau eisime į darbus,vesime kitą sūnelį į darželį.gal tada bus kiek kitaip.tačiau artėjančios šventės... mūsų angeliukas pats spėjo papuošti eglutę,išpuošėme kartu vaikų kambarį.keista,tačiau jaunesnysis broliukas nedega girliandų.kas darosi jo širdelėje galime tik spėlioti]
Edita 
nepaguosiu, nes dar ilgai ilgai ilgai bus sunku, labai sunku...bet isgyvensit, sitiek mamu pakeliam ir gyvenam su tuo skausmu, ir sypsomes, ir mylim savo angeliukus begalo beproto 
ateis diena, kai dziaugsites, kad aplamai savo suneli sitiek laiko turejot 
Kaip kunigas vienas sake, kiekvienam duota vieta ir laikas sioj zemej isbuti...
Kaip vienos is angelu mamytes parase yra eilerastukas "susikaupsim ir gyvensim, tiktai skauda baisiai", vat taip ir bus, vat taip ir yra
nepaguosiu, nes dar ilgai ilgai ilgai bus sunku, labai sunku...bet isgyvensit, sitiek mamu pakeliam ir gyvenam su tuo skausmu, ir sypsomes, ir mylim savo angeliukus begalo beproto ateis diena, kai dziaugsites, kad aplamai savo suneli sitiek laiko turejot Kaip kunigas vienas sake, kiekvienam duota vieta ir laikas sioj zemej isbuti...
Kaip vienos is angelu mamytes parase yra eilerastukas "susikaupsim ir gyvensim, tiktai skauda baisiai", vat taip ir bus, vat taip ir yra
skaitau ir atrodo,kad ne kažkas kitas parašė,o mano mintys ir jausmai išsakyti.baisiai baisiai skauda...daugybė klausimų galvoje kaupiasi,o dažniausias klausimas KODĖL.ir kunigas mums pasakė, kad į šitą klausimą atsakymo nėra,tačiau danguje dabar turime savo angeliuką, kuris mus saugo ir globoja
QUOTE(EditaRuckiene @ 2009 12 13, 22:30)
skaitau ir atrodo,kad ne kažkas kitas parašė,o mano mintys ir jausmai išsakyti.baisiai baisiai skauda...daugybė klausimų galvoje kaupiasi,o dažniausias klausimas KODĖL.ir kunigas mums pasakė, kad į šitą klausimą atsakymo nėra,tačiau danguje dabar turime savo angeliuką, kuris mus saugo ir globoja
nujauciu kad tas pats kunigas ir musu angela laidojo,tie patys zodziai...
stiprybes Jums ir jusu seimai,globokit savo mazaji suneli jam dabar labai to reikia
dideles stiprybes taip norisi ,kad tie zodziai visi padetu ir tas skausmas mazetu,bet deja... skaudes ir dar labai ilgai skaudes,stprybes ir dar karteli stiprybes
taip norisi ,kad tie zodziai visi padetu ir tas skausmas mazetu,bet deja... skaudes ir dar labai ilgai skaudes,stprybes ir dar karteli stiprybes
šiandien pirmą dieną išėjome į darbą,sūnelį vedėme į darželį.kolegos užjaučia,stengiasi paguosti,išklausyti.tačiau pagaunu save,kad kalbu tik apie vieną dalyką-netektį.pagalvoju,kad gal kitus apsunkinu.ne visi ir prieina,gal nedrįsta.mūsų angeliukas lankė tą pačią mokyklą,kurioje aš dirbu.dar negaliu nueiti į jo klasę,paimti daiktų.lyg koks kamuolys gerklę užspaudžia ir sustoju.iškrito pirmas sniegas-lengvas tarsi pūkas.įsivaizduoju,kaip mūsų išdykėliai juo džiaugiasi,snaigutes gaudo.dabar vienas atstoja abu
QUOTE(EditaRuckiene @ 2009 12 14, 20:26)
kolegos užjaučia,stengiasi paguosti,išklausyti.tačiau pagaunu save,kad kalbu tik apie vieną dalyką-netektį.pagalvoju,kad gal kitus apsunkinu.ne visi ir prieina,gal nedrįsta.
aš irgi drbu mokykloje.. prisimenu pirmą išėjimą po netekties į darbą. stovėjau prie mokytojo kambario durų ir bijojau rankeną nulenkt... mano kolegos irgi labai supratingi... nebuvo klausimų..
.... man baisu ir pagalvot, kaip dabar jaučiatės.....
