ačiū.iš tikrųjų tą stiprybę rankioju po mažytį trupinėlį.nepaprastai daug paguodos randu čia.anksčiau prie kompiuterio prisėsdavau tik darbo reikalais ir be didelio noro.jei nebūčiau radusi šio forumo,išgyventi būtų dar sunkiau.pasidalinimas netekties skausmu,pasikalbėjimas su patyrusiomis tokį patį likimo išbandymą,nuoširdi užuojauta ir palaikymo žodžiai - neįkainojamas ir žodžiais neįvertinamas dalykas.
Edita, daug kartų atsidarau šį puslapį... taip sunku ką nors pasakyti. Visi renkami žodžiai staiga tampa beprasmiais, bet kokia paguoda atrodo banali, nes žinau, kad niekas nenumalšins to skausmo... fizinius skausmus tai vaistais įmanoma nuslopint... o širdies randus tik laikas bando gludinti...
Kadangi pažįstu tave ir žinau, kad esi stipri asmenybė, tai iš visos širdies trokštu, kad ta stiprybė tau padėtų ir niekada niekada tavęs neapleistų...
Kadangi pažįstu tave ir žinau, kad esi stipri asmenybė, tai iš visos širdies trokštu, kad ta stiprybė tau padėtų ir niekada niekada tavęs neapleistų...
neretai girdžiu pasakant "jūs esate stiprūs","jūs šaunuoliai,sugebate laikytis"...bet mūsų palydovas kasdien yra skausmas,ilgesys,liūdesys.esi priverstas daryti kasdienius darbus,eiti į parduotuvę,į darbą.kartais norisi gyvam į žemę sulįsti ir tiesiogine,ir perkeltine prasme.mūsų antras sūnelis yra mūsų pragiredrulių šaltinis.stengiamės,kad meilė išėjusiam Angeliukui būtų stipresnė už sielvartą.be galo sunku...perkainojamos visos iki tol buvusios vertybės,viskas yra kitaip.mokomės iš naujo vaikščioti,kalbėti,bendrauti,gyventi.atsirado žmonių,iš kurių sulaukiame palaikymo,užuojautos,supratimo.anksčiau net nepagalvojome,kad su jais bendrausime.tai nuostabūs žmonės.esame jiems be galo dėkingi ir vertiname tai.tačiau kaina,kuri mus suvedė, yra per didelė.dar kartą ačiū už palaikymą
Turbūt numirčiau kartu... Man kai reikia atsisveikint su žmogumi, su kuriuo nedaug bendravau, nedaug pažinojau, aš verkiu be paliovos, nemiegu naktimis, o jei artimas, turbūt atsigulčiau kartu...
Man kai reikia atsisveikint su žmogumi, su kuriuo nedaug bendravau, nedaug pažinojau, aš verkiu be paliovos, nemiegu naktimis, o jei artimas, turbūt atsigulčiau kartu...
taip ir yra.norisi atsigulti ant žemės prie kapo,kad būtum arčiau Jo.
QUOTE(EditaRuckiene @ 2009 12 15, 14:57)
nuėjau į sūnelio klasę. tik prie pakabėlės vardo jau nėra.plyšta širdis...
Vyro darbovietės interneto puslapyje yra jo cv ir ten buvo užrašas "turi sūnų ir dukrą". Kai dukrytė mirė, kažkara atsidariau, o ten tik "turi sūnų". Atrodo, kaip ir logiška viskas, bet tuo momentu atrodė, kad tikrai nebeištversiu to, kas užplūdo...
QUOTE(HoTea @ 2010 01 06, 15:32)
Turbūt numirčiau kartu... Man kai reikia atsisveikint su žmogumi, su kuriuo nedaug bendravau, nedaug pažinojau, aš verkiu be paliovos, nemiegu naktimis, o jei artimas, turbūt atsigulčiau kartu...
Man kai reikia atsisveikint su žmogumi, su kuriuo nedaug bendravau, nedaug pažinojau, aš verkiu be paliovos, nemiegu naktimis, o jei artimas, turbūt atsigulčiau kartu... As daug kartu galvojau, nueisiu, atsigulsiu, apklosiu ta zemele sirdim...bet kas is to...niekas nepsikeis
todel atsitojam, einam, ir net ziurim i prieki Papildyta:
QUOTE(Egle C @ 2010 01 13, 16:15)
Vyro darbovietės interneto puslapyje yra jo cv ir ten buvo užrašas "turi sūnų ir dukrą". Kai dukrytė mirė, kažkara atsidariau, o ten tik "turi sūnų". Atrodo, kaip ir logiška viskas, bet tuo momentu atrodė, kad tikrai nebeištversiu to, kas užplūdo...
ir kas svarbiausia, kad gyveni toliau... bet tu "momentu kai atorde, kad tikrai nebeistvresiu to" yra milijonas, jie iskyla netiketai, nuo menkiausio sakinio, uzraso, zodzio, veiksmo, muzikos, nuo bet ko
QUOTE(EditaRuckiene @ 2009 12 15, 15:57)
.radau jo sportinę aprangą,pirmąjį dailyraštį.tik prie pakabėlės vardo jau nėra.plyšta širdis...
kai nuvažiuojame prie kapelio,nerandu jo ten.man jis gyvas namuose,mokykloje,matau kaip bėga į valgyklėlę bandelių...
kai nuvažiuojame prie kapelio,nerandu jo ten.man jis gyvas namuose,mokykloje,matau kaip bėga į valgyklėlę bandelių...
iš tikrųjų man pačiai sunku suvokti,kaip aš "keliuosi ir dar einu į priekį".kažkas stumia, o gal neša. lig šiol atrodo, kad to, ką patyrėme, neįmanoma ištverti, o ką jau kalbėti apie ėjimą pirmyn. bet kažkaip gyvename, keliamės rytą, einame į darbą. ieškau gilių, dvasingų žmonių, ir atrodo kažkas specialiai tokių žmonių į mano gyvenimą atveda. kol kas neįsivaizduoju mūsų ateities, kas bus po mėnesio, metų. anksčiau planuodavome, svajodavome. dabar to nėra
Stiprybes Jums, asaromis papludau...
Edita, neužmiršk ateiti į mūsų specialybės puslapį... jei nebijai, kad tas liūnas įtrauks ir daug laiko atims... 
