Angeliukų mamos

pirmojo susilaukiau būdama 32, antrojo - 34 . jau po pirmojo galvojau,kad užteks.tada atrodė kad jau vėlu . bet kai pagalvoju, kad dabar neturėtume savo netyčiuko pagranduko... šiurpas per nugarą nueina. kai viskas klostosi sėkmingai apie metus mažiau galvoji. bet kai gyvenimas taip išgąsdina... svajoju ir laukiu kažkokio stebuklo. o kokio ir pati nežinau

Oi Edita ir Aniri žinau šitą jausmą puikiai...nors pirmo susilaukiau būdama jau beveik 23, o antro 25...bet paskui buvo pertrauką ir gavosi netyčiukas...bet tas netyčiukas kaip atėjo po 9 metelių taip greit ir išėjo...sakiau irgi kad jau ne tie metai...bet gimė po netekties ir 2 metukų dukrytė...tai buvau tokia laiminga, kad ne tas žodis....sakiau viskas ganatikrai fabrikas užsidaro, bet va vėl esu ir labai džiaugiuosi nors aišku jau tikrai ne tie metai, kai leliukui bus 1 metukai man stuktels jau 40...tad svarbiausiai nenuleiskit rankų ir nesakykit kad esat per senos...imkit iš manęs pavyzdį...

mamos būna tik jaunos. ir jokių kitokių.

Taip sutinku...bet amžius vistiek savo daro...

[quote=antuke,2010 01 28, 10:18]
Labas rytelis,

Viki, idomu kiek butu km iki taves nuo manes Gal ne taip toli Butu smagu kada susitikti
[QUOTE]

Tiksliai nezinau.Kokiu 250km.?


[quote]
EgleC, suprantu tavo savijauta.. Tik kartais zmones nepagalvoja, kad gali buti taip sunku girdeti apie kito zmogaus laime.. Aciu Dievui, kad man toks periodas truko gan trumpai.. Kazkaip gan greitai sugebejau nugaleti save ir be asaru ziureti i kitus mazylius ir dziaugtis kitu laime..
[/quote]

As nesu verkus pamacius vaikiuka,bet sirdi uzimdavo.Ir dabar dar stebiu nestukes pro sali einancias arba i vezimelius ziuriu.
Pas mus darbe pamainos direktore viena pagimdzius berniuka grizo i darba,kai as tuo paciu metu grizau po savo angeliuku.Rode ji man nuotraukas,ne karta buvo su juo atejus.Va tik,ko negaliu,tai leliuku i rankas paimti.Ir pati paklausiu kaip jos berniukas auga.
Mano drauge gimdys greitai,tarp musu dvi savaites skirtumas buvo.

Is musu puses nelabai malonu girdeti apie pilvukus.Bet tos kurios laukiasi nori juk dziaugtis visam pasauliui kokios jos laimingos yra.Ir gal nelabai pagalvoja.....


MB sake siandien griz,bet dar nera....Tikiuosi nieko nenutiko kely ...Pas mus vel puga,o pas ji vasarines padangos...

Papildyta:
Jau grizo...

Kai gimė sūnus, man buvo 31, kai dukra - beveik 33.

Galvojau, kad senokoka tokia mama jau gaunuosi. Bet kuo toliau, tuo labiau manau, kad mamos, kaip sako vaivos juosta, būna tik jaunos. Gal fiziškai jėgų ir mažiau nei 20-ties, bet viduje visada esi pasitempusi ir pasiruošusi karstytis medžiais, šokinėt po smėlio dėžes, lakstyt rogutes tampydama ir kamuolį spardyt.

Beje, tikiuosi, kad dar vieną vaiką tikrai turėsiu. O jei labai labai labai panorėsiu, tai gal ir daugiau... Nes dabar jau nebegalvoju, kad bus per vėlu...
Papildyta:


Taip, todėl ir manau, kad kiekvienam savo.

Beje, per mano dukrytės laidotuves mano teta, kurios dukra laukėsi ir dalyvavo laidotuvėse, prieš važiuojant į kapines priėjo prie manęs ir pasakė man: "jai čia būti toks stresas, jai negalima nervintis, nes laukiasi, aš jai sakiau, kad į kapines nevažiuotų, o jau jei važiuos, tai kad neitų ir nematytų, kaip karstą į duobę leidžia, nes tas garsas, kai žemes meta ant karsto, labai nemalonus, o jai gi įtampa pakenkti gali, tai gal tu, Eglute, gali jos paprašyt, kad ji nevažiuotų arba neitų, nes gal ji tavęs paklausys, nes manęs neklauso"..

Aš ir dabar kartais prisiminusi pagalvoju, ar ji suprato, ką kalba ir su kuo kalba...

Šaunuolė kad taip mąstai... taip ir visos turėtų mąstyti...

Košmaras... kaip šitaip VISIŠKAI žmonės negalvoja ką kalba...

truksta zodziu

situo atveju as suprantu tavo teta, ji del savo vaiko taip pat pergyveno, nes pagalvojo , kad baisiai skaudu ir sunku laidot netgi svetima kudiki , tik galbut nepagalvojo kad tave gali skaudint... daznai mes daug ko nepagalvojam...
as zinau kad kai as laukiaus dukrytes labai iskaudinau viena zmogu, taip sirdi grauzia ir jau daugiau nei trys metai , bet neturiu jegu ir drasos prieit ir pasakyt - atleiskit , as nezinojau...
istorija tokia - viena motera augino du sunus, tie sunus jau savo vaikus didelius turi. Paklause ko laukiuos . Pasakiau - tai ko jus neturesit.... kad as buciau zinojus kad ji taip pat palaidojus savo dukryte keliu menesiu , pries 30 ar daugiau metu... suzinojau tik tada kai netekau savosios... ir taip galvoju ko as nepaspringau tais savo zodziais... galeciau su visu s... susikisciau atgal

Egle nebepyk , del savo vaiko ir tu darai viska, gal kartais pagalvoji kaip tai paveiks kitus, bet dazniausiai per ta rupesti savo vaiku nepastebi , kad ir kita iskaudinai

Labas,

as vis paskaitau jus, bet kazkaip nebeparasau... Mes gyvenam gerai, Milda jau 2 dantus turi

Kazkaip noreciau paguosti naujai atejusias mamas, bet kad turbut tik laikas kiek apgydo zaizdas. Nezinau kaip kitom, bet bent jau mano sirdis labai labai atsigavo, kai gime Mildute Dabar jau galiu nuosirdziai dziaugtis ir drauges nestumu, ir mazais leliukais. Nors iki tol, tai irgi nescios moterys ir mazi leliukai man kele kazkoki siauba.

Ir dar labai pritariu Rugsejes pasisakymui del EglesC tetos. As zinau, kad laidotuviu metu tarsi visas gyvenimas sustoja ir atrodo, kad lieki viena su savo begaliniu skausmu, bet is tikruju tai aplinkui gyvenimas tesiasi ir normalu, kad motina rupinasi savo besilaukiancia dukra, tiesiog gal ji pati nesuvoke, kad ne taves reiketu prasyti tokiu dalyku. As atsimenu, kaip po Jurgiuko laidotuviu tevu draugai aptarinejo su mano tevais, kad ju dukrai (na tu draugu) neuzilgo gimdyti ir kaip baisu ir t.t. Ir as kazkaip nugirdau ta pokalbi. Irgi buvo pikta, bet is kitos puses dabar jau, as juos suprantu. Ir dabar kai mano besilaukianti drauge aiskina man, kaip ejo pas genetikus ir kaip pamate verkiancia nescia moteri, ir pagalvojo, kokiu baisiu dalyku buna, as nebepykstu, as tiesiog jai pritariu, kad tikrai visko gyvenime buna. Bet kazkaip man atrodo, kad labai svarbu suprasti, kad tikrai visko gyvenime buna ir labai ismokti vertinti tai, ka turi. As kazkaip aksciau vis galvodavau, kodel man, kodel kitiem geriau pasiseke, bet dabar vis stengiuos galvoti, kad as daug turiu, kad kiekvienam lemta savo isgyventi, kad as stipri, kad dabar labai labai moku dziaugtis savo Mildute, net kai ta bliauna istisa diena, nes as laiminga, kad ja turiu. Ir nors tas skausmas liks su manim visam gyvenimui, galbut kazkur kitur man labai labai pasiseks. As vistiek tikiu, kad po didelio didelio skausmo, ateina laikas ir dideliam, dideliam dziaugsmui.

Laikykites mergaites, as dabar jau tikiu, kad vienaip ar kitaip, vistiek dar bus geru dienu

Oj, nu ir prirasiau litanija

... norėtųs tokio lengvo ramumo - kaip tas sniegas... tokio tyrumo dūšioj....