Kaip pamiršti neištikimybę?

Niekaip negaliu pasveikti. Vel zliumbiau visa nakti ir dabar asaros pliaupia.
Man skaudu viskas: kad turejo sexa, kad ja buciavo, kad jai sake kad myli, kad su ja skypino, kad su ja pietavo. Jis ir dabar mane kaltina, kad mazai ji mylejau, mazai jam svelnumo daviau, kad kitaip as nebuciau susiprotejusi. Nors kita vertus, as ne karto nepasigailejau savo sprendimo - atleisti. As atleidau dar iki tai ivykstant. Keista. Kada nustosiu apie tai galvojus ir save kankinus. Jis irgi ne karto nesuabejojo, ka ten su ja nebuvo tikroji meile ar prisirisisimas. Taip sau, niekur nevedantis bendravimas. Siandien vel man atrodo, kad negalima isimyleti, negalima prisiristi, negalima tureti vaiku. Nes nuo to tik blogiau. Skaiciau Navaiti: kad laime, tai bendravimas, judejimas, buciavimas, ir dekingumas. As taip ir gyvenau tuos 18 metu: ryte atsikeldavau su dekingumu savo vyrui, savo vaikams, savo tevams, darbui. O pasirodo visa tai buvo lengva saviapgaule.

Liaudis sako, kad svetimoj aky lengviau dulkę (ar ką ten) pastebėt, nei savojoj rastą. Lengviau kitam paaiškint, ką jam reikia daryt, nei pačiam su savo sliekais kovot. Nu bet jei ji taip gerai jaučiasi, tai tegu. Aš tik džiaugiuosi, kad mano artimoj aplinkoj tokių žmonių nėr



Duokit sau laiko. Tai procesas. Atleidimas ir pasveikimas. Neužsisukit savigailos rate, bet leiskit sau išliūdėt.

O kodėl? Jūs laiminga pragyvenot net 18 metų (o galėjot tuos metus praleist be vyro, be vaikų, su kate ir palergonija ant lango, manot būtumėt buvusi laimingesnė? ) ir dar daugiau pragyvensit laiminga, kai šitas sunkus etapas praeis. Tai, ką padarė Jūsų vyras nepaneigia to, ką Jūs jautėte iki kol sužinojot, galų gale vaikai, tėvai, darbas išliko. Neleiskit sau perkelti neigiamų jausmų vyrui tiems, kurie dėl to nekalti

Atleiskit sau pirmiausia. O tada jau kitiems.

O aš norėjau paklausti kiek laiko galima sau skirti išgyventi tą skausmą. Buvau skyrusi sau 3 mėnesius, tačiau tiek laiko per mažai, nespėjau išsilaižyti savo žaizdų. Praėjo šokas, dabar turiu gyventi toliau, bet taip skauda. Stengiuosi, skaitau įvairiausią literatūrą, bendrauju su žmonėmis, tačiau....... Nustojau kaltinti save, nes dėl santykių labai stengiausi, puoselėjau juos. Tačiau mano vyrui matomai ne to reikėjo, jis nekalbėjo su manimi, ko jam trūksta, nekalba ir dabar.

Aš asmeniškai nežinau, kiek yra "teisinga", bet mano nuomone bent metus galima "nurašyt" susigyvenimui. Sako skyrybos - maža mirtis, o gedėjimui paprastai skiriami metai. Mano nuomone ir stipriam emociniam sukrėtimui turėtų galioti panašios "taisyklės", nes tuo metu savotiškai miršta dalis to, ką tu laikei svarbiu, savaime suprantamu ar esminiu dalyku. Žinoma, kiekviena situacija turi savų niuansų (ne visi sukrėtimai vienodo stiprumo), o kur dar asmeninės savybės (jautrumo lygis), tačiau iki metų "gedėti" to, ką praradai, mano nuomone yra visai normalu. Žinoma, reikia stengtis kiekvieną dieną, kad bent žingsneliu į priekį, o ne toj pačioj baloj.

* Dėkui už atvirumą. Visgi krizių buvo? Reikėjo ir taikytis, ir kampus šlifuoti, ir nusileisti ir patylėti ir pakalbėti, ar viso to nebuvo? 25 metus savaime santykiai klostėsi puikiai?

** Apie ką aš ir kalbu. Skauda. Liūdna. Jei myliu savo vyrą, kodėl turėčiau jam tokius jausmus suteikti

*** Bet, tai kaip tokia mintis gali kilti, apskritai?



Turi omenyje temą, kur meilužės kalbasi? Ai, man jos netrukdo Pačios prisivirė košės, pačios lai ją ir srebia. Va, apgautųjų dažniausiai niekas neklausia, nori jos to ar nenori. Atvirkščiai, jiems dar mat ir pagaliuku pabadoma į žaizdas: tai to, tai ano buvo maža

Gal pradedam nuo to, kad jus nieko nesuvokiat ka rasot, kaip tas vabalas ropojantis masto apie kosmines keliones.
Dar karta:
JAUSMAI YRA ANTRAEILIS DALYKAS! Toks pats svarbus, kaip jums, bet MAN YRA SVARBESNIU dalyku. Jums tai nesuvokiama kaip ir tiems jusu "protingiems zmonems" Protingi zmones is kuriu as mokausi teigia kitus dalykus.

Del ex... niekur niekas nedingo. Bet reikejo tap sutvarkyti, kad eitu visiems gyventi. Net dabartine antra puse zino, kad niekas nedingo, apie tai pasikalbam, mane supranta ir net uz tai vertina.
Man ex biski padejo, kai buvo ant bangos, tai visiems "puikiai" save pristate, su vis naujais nuotykiais, kvailystemis ir pasigyrimais.
Jus tai gal jau tuo nesirupinkit. Per daug sudetinga tai aiskinti ir neverta tersti temos

Matau, kad nesugebejimas suvokti kai kuriu dalyku, pas rytu europiecius butinai pereina i asmeniskumus, bandoma irodyti, kad jei Maar kazka daro ne taip, tai aplamai negalima tiket. Tai kartojama ir kartojama.
Nusibodo. Gimes sliauzioti - skraidyti negali, bet gali kartais pasidziaugti, kaip skrendantys nukrenta ir uzsimusa. Kad tik jums butu malonu.

Violeta41:
"Jis ir dabar mane kaltina, kad mazai ji mylejau, mazai jam svelnumo daviau, kad kitaip as nebuciau susiprotejusi"

Jus ir dabar viena, tai baisiausia. Jis nesupranta, ka padare. Jusu atleidimas nepykit - BEPRASMIS, jus esate viena su savo skausmu kuris jus prazudys ar atbukins. Reikia kazka daryt.
Atleidimas butu prasmingas, jei jis jums padetu, palaikytu, jaustumet jo atsakomybe, atsidavima ir pastangas. Bet tokie zmones visu pirma neina i sona, o sitas jus toliau kaltina. Tai reiskia, kad jus jam tiesiog vartojamas daiktas.
Kodel taip rasau?
Ogi jus apie tai su juo pasnekekit, kad jus nenorit buti daiktu, kuris pakeiciamas, kai nepatinka, ar nepilnai atlieka funkcijas.
Jums priimtina tik jei esat laikoma zmogumi ir mylima uz tai kad esat issrinkta, o ne uz gerus darbus ar patinkancias savybes.

Jei jis negali jusu mylet tos kuri nepakankamai svelni, ar dar kur nepakankama ar negera, tai jums nereikia ir "meiles" kabutese uz tinkamuma.

Manau, kad galima tai isaiskinti vyrams. Jis turi tai suprasti bet kuria kaina, tik tada atleidmas tures prasme ir jusu santykiai - ateiti

Nesuprantu, tai pati gi mojavai vėliava, kad tiesa ir tik tiesa svarbiausia? Norėjai tiesos - gavai, dirbk su ja...he, ale, kad nemoki. Nebūtum žinojus apie vyro neištikimybę ir gyventum sau mylinti ir mylima, ir nesuktum sau galvos dėl kitų bobų. O jei tau pasakysiu, kad nėra tiesos ir nėra melo, yra tik faktai, poelgiai ir jų interpretacijos. Nežinotum, kad vyras buvo neištikimas ir, manai, gyventum mele. Tu negyventum mele, o gyventum gyvenimą, kuriame nesigraužtum dėl vyro neištikimybės. Ir jokia tai nebuvo saviapgaule, jei jau pabusdavai dėkinga savo vyrui, reiškia jis buvo geras ir mylintis vyras, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kad buvo neištikimas.

Maar,neatsakei i mano klausima ,kaip su ta meile, tai tu myli ex,kuriam zadejai myleti iki grabo,ar myli dabartini vyra,ar myli abu ?Ir be jokiu isvedziojimu.
Papildyta:

O kada as teigiau, kad kriziu seimose nebuna? Kad mano seimos jos neitakojo?

Itariu, cia taip bandote man parodyti, kad neva cia reik suprasti ir yra puoselejimas, stimulaicija. Nemanau, tai elementarus dvieju EGO sugyvenimas.

Kol asmeniskai man reikia, tam kad as jausciau komforta salia zmogaus, musu seimoje, man nesudarys problemu prisitaikyti. Tai manasis indelis i santikius. Kai visa tai man praras prasme, nebus prasmes ir taikstytis. Jei nustosiu myleti, as niekada negyvensiu su zogumi, nes negaliu buti latentine prostitute, nes tai yra melas, vagyste.

Lygiai tai pat, as atleisiu neistikimybe ir gyvensiu toliau kartu, tik su salyga, jei as jausiu poreiki, man tas zmogus, santikiai bus reikalingi. Jei ne, tik atleisiu, padekosiu uz tai kas tarp musu buvo gera. Ir kursiu gyvenima is naujo, be to zmogaus. Nesakau, kad nejausiu skausmo, nekankins manes abejones, taip ar kitaip baigesi vienas gyvenimo tarpsnis.

Na matot, kiekvienam matyt yra skirtingai svarbus, ar labiau juos iskaudinantys, veiksniai. Man uz neistikimybe, yra skaudziau abejingumas, gyvenimas is gailescio, isskaiciavimo, pareigos, kai jausmai isblese, tame tarpe ir libido. Galim vaidinti is saves sventeivas, bet, manyciau, niekas nepaneigs kad seksas stovi ne paskutineje vietoje, kai kalbame apie poros, vyro ir moters santikius. Nenoreciau, kad zmogus tik pastangu deka is savo puses su manimi gyventu.

Niekada nesistengiau, neprievartavau saves. Kai skiremes su vyru, del alkoholizmo, nemazai zmoniu mane pasmerke. Toks puikus, mylintis vyras, kaip ji galejo, na ir kas kad jis turi yda, nepatvorinis gi koks, daug uzdirba, isvaizdus vyras, na isgeria inteligentiskai, ot svieto pabaiga, daug taip gyvena. Mes su vyru, niekam nesiaiskinome. Iki siol dekinga jam, kad jis mane paleido, nes jo valioje buvo mane sulaikyti, galimai mano ryzto nebutu uzteke ji palikti. Pagrindine skyrybu priezastis alkoholizmas, kuris jau kele gresme mano ir vaiko saugumui. Mes skiremes vienas kita myledami. Neitiketina? Nei jis, nei as nesame pasake vienas ant kito nei vieno blogo zodzio. Vyras visada mane gine, kai jo gimine bande aiskintis turtinius santikius. Nei jis nei as nekalbejome apie atieiti. Bet kai vyras susitvarke su savo yda, grizimo i seima kliuciu neliko. Tai dar karta irodo, kad puoselek nepuoselejes, jei viena is pusiu nenores ka keisti, vienas zmogus nieko nepakeis.

Čia reik suprast Jūs - ta, katra skraidot?

O kas baisaus tame, kad ji viena? Kiekvienas iš mūsų esame vienas pats sau. Bijoti to - tai bijoti savęs. Be to, net jei ir taip žiūrint, ji - ne viena. Ji turi krūvą artimų žmonių aplink. Žmonių, kuriems ji rūpi, kurie ją myli. Jei ji pasirinks savo pasaulį susiaurinti iki vieno žmogaus - vyro, atstumdama kitus, tai jau bus jos pasirinkimas ir jos reikalas. Vyras nėra ir negali būti kito žmogaus gyvenimo centru, ašimi ir vienintele prasme. O atleidimas negali būti beprasmis dėl to, ką apie tai mano kitas žmogus, nes atleidimas reikalingas ne vyrui, o jai pačiai. Atleidimas plačiaja prasme, kuris negali nei sužlugdyt, nei atbukint. Jei jis tikras. Daryt ką? Mest vyrą, nes tada tai jau prasmė atsiras?

Jei ji negali jo mylėt suklydusio ir netobulo, tai gal jam irgi tokios meilės nereikia? "Meilės" už tobulumą?



O ko čia juoktis ir pirštais rodyt? Nė vienas negimėm mokėdamas. Visko galima išmokt, jei noro yra.

O dėl šito sakinio tai pritariu.

na, gal ir nelabai gražiai nuskambėjo, bet tik norėjau pabrėžti, kad ne visuomet reikia veržtis viską žinoti.

Nuo tokiu zmoniu reiktu begt kuo toliau,nes jie issiurbtu kita zmogu iki galo .
As irgi buvau kategoriska,nors tikrai ne iki tokio lygio,jei jau tiketi visokiais atpildais,tai matyt,su manimi visa tai ivyko del to mano kategoriskumo ,smoge man atgal,ir butent del to,del ko arsiausiai pasisakydavau .Neabejoju,kad Maar irgi tai kada pajaus .