QUOTE(juraga @ 2010 01 06, 15:05)
Gal labiau apie pirmą kartą kuriant šeimą kalbėkim
Nu studentai jau irgi pilnamečiai
Gal labiau apie pirmą kartą kuriant šeimą kalbėkim
Nu studentai jau irgi pilnamečiai
QUOTE(Molė @ 2010 01 06, 15:19)
Gal labiau apie pirmą kartą kuriant šeimą kalbėkim Nu studentai jau irgi pilnamečiai
Nu studentai jau irgi pilnamečiai Man studentei dar vėjai švilpė galvoj, nei apie rimtus santykius, nei apie šeimą negalvojau... nekalbant jau apie palikimus ir našlių pensijas...
visokiu tu studentu yra. Vieniem vejai galvoje, kitiem seima, tretiem jau karjera ar dar kazkas.
QUOTE(juraga @ 2010 01 06, 12:45)
Tai, vadinasi, kurie galvoja, jaučia ir gyvena kitaip, nei jūsų suprantamas teisingo ir gero gyvenimo modelis, yra vertintini neigiamai ?
?Jeigu perskaitytumėt visą mano postą, tai rastumėt ir atsakymą į savo klausimą. Pasakiau, kad jeigu jiems gerai ir yra tikri vieni kito jausmais, tai viskas nuostabu. Problema tik, kad dažnai tas supratimas, kokie tie jausmai ir lūkesčiai santykių atžvilgiu yra. Niekur nesakiau, kad mano gyvenimas yra "teisingo gyvenimo modelis" ir kad kitką vertinu neigiamai. Kitąkart prieš cituodama dalelę įsiskaitykite.
Susimates gyvenant, tai vis lieka jausmas, kad viens du susikrauni lagaminus jei kas nepatiko ir isejai. O santuoka lyg ipareigoja stengtis ieskoti kompromisu issaugoti tai kas buvo ar yra. nors nesu nusistacius pries gyvenima susimetus.
Ir vienas, ir kitas lygiai taip pat sėkmingai gali susimesti ir išnykti kaip rūkas. Prieš išnykdamas gali ką nors priglausti, gal tavo. Ne gi pareiškimą rašysi? Ne. Šiais laikais visko būna.
QUOTE(Molė @ 2010 01 06, 15:19)
Gal labiau apie pirmą kartą kuriant šeimą kalbėkim Nu studentai jau irgi pilnamečiai
Nu studentai jau irgi pilnamečiai Sutinku. Istekejusios antra kart ar susidejusios vyresniame amziuje, po santuokos isirimo turi visiskai kitokiu problemu ar viziju ateiciai, nei niekada negyvene seimoje. Santuokineje, sudetineje, nesvarbu kokioj.
Papildyta:
QUOTE(juraga @ 2010 01 06, 15:39)
Man studentei dar vėjai švilpė galvoj, nei apie rimtus santykius, nei apie šeimą negalvojau... nekalbant jau apie palikimus ir našlių pensijas...
Va pati beveik ir atsakei: vejai svilpe.... Tai cia dauguma pasisakanciu yra dar tokio amziaus, kai tik vejai ir svilpia , todel ir atrodo , kad jei jau atsinesei bliuskutes ir dantu krapstukus pas vaikina, tai iskart vadinasi seima. Pilnateise ir pilnaverte. Juk nera taip.
Sveikinu susižadėjus! 
O atsakant į temos klausimą, tai manau, natūralu, kad moterys nenori ilgai taikstytis su draugės statusu. Visos nori rimtesnių, brandesnių santykių ir be abejo laipsniško ėjimo link to (pirmiau sužadėtuvės, po to vestuvės, galų gale vaikai... ar kažkas panašaus)
Tai yra natūralu, gražu ir reikalinga. Manau nereiktų nuvertinti savęs, nereiktų pulti į kraštutinumus o labiau pasitikėti gyvenimo lemtimi. Be abejo, mes visos galvojam , kad tuo metu mūsų nuostabiausieji ir yra tai, ko tolimesniam gyvenimui reikia, yra tie, už kurių norim ištekėti ir kurti šeimą Tačiau nereiktų pamiršti, kad viskas nėra taip paprasta, ypač žvelgiant iš vyrų pusės. Jie daug jautriau reaguoja į tai kaip tą 'pagaminta' šeima gyvens, kaip jausis, ar galės didžiuotis tuo ką turi ar ne. Taigi , atsižvelgiant į tą vyrų nerimą, nereikia jų spausti ir primygtinai reikalauti kuo greičiau žengti tą žingsnį..
Manau, jeigu jau tsip mylim JUOS, kad norim net ištekėti, tai reikia ir atsižvelgti į juos ir lukterėti. Gi niekur nedings, jeigu tikrai myli. Vyrai anksčiau ar vėliau nori susisaistyti su savo moterim
Ačiū Dievui, kad mano jaunystė dar pati viską atidėlioja (net rimtas mintis apie tai) ir galiu nerūpestingai draugauti su SB
Bet jeigu ateis laikas kai netversiu savam kaily dėl šio įvykio, tai tikrai nemanau, kad imsiu purkštauti ir mėtyti 'namiokus' apie vestuves, nes TAI turi būti vyro staigmena moteriai. Ir geriau nelaukti to, kad ta staigmena išties būtų vykusi ir pačias mus tenkintų bei džiugintų
O atsakant į temos klausimą, tai manau, natūralu, kad moterys nenori ilgai taikstytis su draugės statusu. Visos nori rimtesnių, brandesnių santykių ir be abejo laipsniško ėjimo link to (pirmiau sužadėtuvės, po to vestuvės, galų gale vaikai... ar kažkas panašaus)
Tai yra natūralu, gražu ir reikalinga. Manau nereiktų nuvertinti savęs, nereiktų pulti į kraštutinumus o labiau pasitikėti gyvenimo lemtimi. Be abejo, mes visos galvojam , kad tuo metu mūsų nuostabiausieji ir yra tai, ko tolimesniam gyvenimui reikia, yra tie, už kurių norim ištekėti ir kurti šeimą
Tačiau nereiktų pamiršti, kad viskas nėra taip paprasta, ypač žvelgiant iš vyrų pusės. Jie daug jautriau reaguoja į tai kaip tą 'pagaminta' šeima gyvens, kaip jausis, ar galės didžiuotis tuo ką turi ar ne. Taigi , atsižvelgiant į tą vyrų nerimą, nereikia jų spausti ir primygtinai reikalauti kuo greičiau žengti tą žingsnį.. Manau, jeigu jau tsip mylim JUOS, kad norim net ištekėti, tai reikia ir atsižvelgti į juos ir lukterėti. Gi niekur nedings, jeigu tikrai myli. Vyrai anksčiau ar vėliau nori susisaistyti su savo moterim
Ačiū Dievui, kad mano jaunystė dar pati viską atidėlioja (net rimtas mintis apie tai) ir galiu nerūpestingai draugauti su SB
Bet jeigu ateis laikas kai netversiu savam kaily dėl šio įvykio, tai tikrai nemanau, kad imsiu purkštauti ir mėtyti 'namiokus' apie vestuves, nes TAI turi būti vyro staigmena moteriai. Ir geriau nelaukti to, kad ta staigmena išties būtų vykusi ir pačias mus tenkintų bei džiugintų
QUOTE(agnite @ 2010 01 07, 14:45)
<...> Be abejo, mes visos galvojam , kad tuo metu mūsų nuostabiausieji ir yra tai, ko tolimesniam gyvenimui reikia, yra tie, už kurių norim ištekėti ir kurti šeimą <...>
<...>Manau, jeigu jau tsip mylim JUOS, kad norim net ištekėti<...>
<...><...>Manau, jeigu jau tsip mylim JUOS, kad norim net ištekėti<...>
Nenorėčiau sutikti. Toli gražu, ne visos mes draugaudamos ar gyvendamos su savo brangiaisiais norim už jų ištekėti. O jei nenorim už jų ištekėti, ar tai reiškia, kad mes juos nepakankamai mylim? Arba atvirkščiai - jei jie nenori vesti, reiškia nemyli, negerbia?
Nereikia tokio ažiotažo aplink vestuves, nes jis nieko gero neduoda. Jis tik labai (ne)subtiliai suskirsto moteris į "laimingąsias" (tas, kurios išteka) ir "nelaimingąsias" (tas, kurioms nesiperša arba jos nenori tekėti). Santuoka nėra visų santykių esmė (nors yra daugybė žmonių, kuriems ji yra svarbi) ir ne ji turėtų daryti moterį laimingą ar ne santykiuose. Man asmeniškai santykių esmė yra sutarimas, supratimas, pagarba, bendravimas - o tą sėkmingai galima gauti ir be žiedo ant bevardžio. Ir myliu savo žmogų ne už tai, kad jis gal kada nors pasipirš ar kada įsipareigos labiau nei dabar. Myliu ir tiek.
QUOTE(juraga @ 2010 01 06, 14:39)
Man studentei dar vėjai švilpė galvoj, nei apie rimtus santykius, nei apie šeimą negalvojau... nekalbant jau apie palikimus ir našlių pensijas...
Tai viskas aišku, santuokai ne laikas, nei gyvenimui kartu. Jei nerimti santykiai, tai ir susitikinėkit nerimtai. Kai tie santykiai surimtės, tada ir apsigyvenkit kartu.
QUOTE(Balta balta @ 2010 01 07, 14:13)
Tai viskas aišku, santuokai ne laikas, nei gyvenimui kartu. Jei nerimti santykiai, tai ir susitikinėkit nerimtai. Kai tie santykiai surimtės, tada ir apsigyvenkit kartu.
Ačiū už patarimą, bet jis jau gerokai pavėluotas
, nors labai teisingas. QUOTE(ieva2 @ 2010 01 06, 13:38)
Vyresnio amziaus NEsusituoke zmones dazniausiai buna jau karta istekeje/vede ir like nasliais arba vienisais po skyrybu. As pvz nepazistu nei vienos poros, kurie ne kart nebutu kure seimos, senmerges ir senberniai (atsiprasau uz pavadinima toki), sulauke 50 ar daugiau metu ir tik tada pradeje gyvent susideje. Bent vienas is ju jau buna gyvenes seimoje. O nesituokia dazniausiai todel, kad nori apsaugoti savo uzgyventus turtus kiekvienas savo vaikams (manau, tiesiog tingisi teisiskai tuos turtus ''apiforminti'', o gal nesinori savo zmogaus, dabar esancio kartu izeisti, nurodant, kad mano turtas, liks mano vaikams?)
Va šitą Ievos2 postą perskaičiau ir susimąsčiau... Vat, tarkim, MB sykį jau buvo vedęs, išsiskyrė, dabar gyvena su manimi, santuokos nepripažįsta, nebemato joje prasmės ir t.t. Vadina mane gyvenimo meile, svarbiausia moterim ir pan., bet neveda. Ir taip metus, dvejus, penkerius... Tai kaip aš tokiu atveju turėčiau jaustis? Svarbiausia jo gyvenimo moteris? Nifyga
Na, o su ex jį, sakykim, tebesieja bendri vaikai, bendra pavardė... Tai kelintoj aš tada vietoj? Ir kas aš išvis jo gyvenime? Vertesnė už durų skudurėlį? Situacija, čia hipotetinė. Bet kaip besvarstau - sugyventinės statusas man - nu toks neapibrėžtas, neišbaigtas. Nu nors Jūs man kuolą ant galvos tašykit - netikiu aš ta bekrašte begaline meile, jei bijai/nenori visam pasauliui pareikšti - štai ji/jis - mano žmona/vyras.
