QUOTE(Darbinga @ 2010 02 19, 16:00)
Gyvenimas sustoja tuomet, kai niekur nebeskubi.
Gerai, kad tai būtų lengvai praktiškai įgyvendinama.
"Sustok, akimirka žavinga" gal ir nenorėčiau suklykti, bet daugiau ramybės, mažiau baimių tikrai nepakenktų. Bet šiam pasauly gyvent be streso gal tik koks užkietėjęs jogas gali. Kiti, nepernešantys to bėgimo, lėkimo, knibždėjimo ir triukšmo, tiesiog bėga nuo visuomenės. Štai taip pasielgė vieno Izraelio filmo herojus Wainblumas (
"Phobidilia", rež. broliai Doron Paz, Yoav Paz, 2009). Po agorafobijos priepuolio jis tiesiog užsidaro savo bute: viską, ko jam reikia, jis gali užsisakyti telefonu, internetu. Bet po keturių metų gyvenimo savam rojuje į jo gyvenimą bando įsisprausti pora gyvų žmonių... Dar vienas Berlinalės filmas, kurį mielai pažiūrėčiau.
Tai va, ką čia norėjau tuo pasakyti: kol gyvenau sau viena, tai ir buvau pati sau ir savo laikui ponia, o turint šeimą, mažų vaikų nebesugebu nestresuoti. Ir nėr kur dingti: visi aplinkui bruzda, šūkauja, lipa ant galvos, nori valgyti, nenori klausyti, turi pretenzijų, už visus visko bijok, būk atsakinga, sirk su kiekvienu iš eilės ar su visais kartu... Žodžiu