QUOTE(divėja @ 2010 02 05, 12:19)
Labutes
O pas mus danguj saulutes nera.... bet uztai lovytej burzgia mano saulute
Perskaičiau ir kažkaip prisiminiau tokį ketureilį:
Nors saulutė šviečia,
Mes į ją nežiūrim,
Nes namuose savo
Mažą saulę turim.
P.S.: O aš visą dieną verkiu. Ir sustot negaliu. Į darbą nereikia šiandien, tai nors tiek gerai, nes akys jau užtino. Išėjau su vaiku į lauką, dūkstu, roges tampau, o veidu ašaros teka, apsisnargliavus visa... Žmonių pilna, žiūri visi kaip į nenormalią ...

Iš pradžių kažkaip durnai jaučiausi, o po to galvoju - na ir gerai, nors turės Santariškių pacientai apie ką pakalbėt "ant savaitgalio" (nes aplink ligonines su tom rogėm dūkom).
Papildyta:
QUOTE(vaivos juosta @ 2010 02 05, 16:32)
Mūsų ne vaikiškas. Be didelių įmantrybių. Nors aš įžvelgiu jame kaip angelo sparną

. Roželę nukalė kalvis

...
Kaip EglėC sakė - koks skirtumas, kokį akmenį ant savo vaiko užridensi.....
Dėl paminklo, tai šiuo metu drugeliais kliedžiu... Vaizdas toks iš praeities prieš akis iškilęs: vasara, didelė dobilų pieva, vidury - lauko akmuo, visas baltais ir mėlynais drugeliais aplipęs... Stoviu su Neringa ant rankų ir abi akių atitraukt negalim... Mažylė net kruta visa, taip jai įdomu, veide šypsena neblėsta, o kai žengiam žingsnį arčiau ir drugeliai beveik visi kartu aukštyn pakyla, sukrykščia iš džiaugsmo taip, kad ir aš negaliu nenusijuokt... Dieve, kaip gera prisimint...