, bet kaip sakoma sverbiausia ne ugis, o man savrbiausia musu santykiai
mes su draugu vienodo ugio, bet man visada imponavo aukstesni, nes juk smagu kaip tave atsikabina, ir gali galva priglaust prie mylimojo peties , bet kaip sakoma sverbiausia ne ugis, o man savrbiausia musu santykiai
, bet kaip sakoma sverbiausia ne ugis, o man savrbiausia musu santykiai
svarbiausia, kad žemesnis vyras nekompleksuotų.
aš tai pamirštu tą ugį
auštakulnius vis tiek nešioju.
aš tai pamirštu tą ugį
auštakulnius vis tiek nešioju.
Pora cm aukštesnis, bet kai užsidedu aukštakulnius ūgis vienodas 
jis pora cm aukstesnis, bet as tokia siek tiek uz ji stambesne... siaip vengiu aukstakulniu kai su juo einam kur, nes imu jaustis kaip gigantas milzinas, na visgi su kulnai butu 180...
esu 179cm ir nesmulkiu kaulu, na tokia druta, nestora labai, apie 80kg , bet salia smulkesnio ir mazesnio labai blogai jauciuosi. net negalvoju apie santykius su tokiu. Man norisi jaustis gleznai, trapiai butybei salia vyro. Nesu tokia, pati kasuosi per gyvenima, bet jei jau vyras tai reikia "muro sienos" Kas gali pasakyti, kad ta "muro siena" labiau psichologinis dalykas, bet mano pasaulio supratimas eina per regjima, tad man svarbu ir isvaizda.
Kas gali pasakyti, kad ta "muro siena" labiau psichologinis dalykas, bet mano pasaulio supratimas eina per regjima, tad man svarbu ir isvaizda.
Nu jei nejaučia abu diskonforto tai koks skitumas, nors man mažiukai vyrai nesexovi
As kadaise draugavau su vaikinu , kuris gal 5 cm zemesnis buvo. Kai karta uzsidejau aukstakulnius, tai mano mociute , pamacius si vaizdeli, 
pavadino mus butelka su taurele. Taip ir gavom sia pravarde...Na o dabartinis mano vyras 14 cm aukstesnis uz mane. 
pavadino mus butelka su taurele. Taip ir gavom sia pravarde...Na o dabartinis mano vyras 14 cm aukstesnis uz mane.
QUOTE(euforbija @ 2009 11 27, 14:30)
na as nesu auksta, 1.60cm, bet jau uz mane mazesni vyrai ... 
draugavau su vienu kuris buvo lygus su manim, kai uzsidedavau batelius aukstesne pakulne atrodytumem kaip kokie gnomai....turejo jis visokiu kompleksu susijusiu su jo vyriskumu - visokiu savo idiotisku teoriju, kurios visos susivesdavo i antra gala...neva ir mazo ugio vyrai pimpius turi ir yra pajegus atlikti pilnaverti lytini akta (cia supraskit mazus vyrus niekinancios moterys)
nu tai po tokiu teoriju, kai pamatau mazesni uz mane vyra....norisi
draugavau su vienu kuris buvo lygus su manim, kai uzsidedavau batelius aukstesne pakulne atrodytumem kaip kokie gnomai....turejo jis visokiu kompleksu susijusiu su jo vyriskumu - visokiu savo idiotisku teoriju, kurios visos susivesdavo i antra gala...neva ir mazo ugio vyrai pimpius turi ir yra pajegus atlikti pilnaverti lytini akta (cia supraskit mazus vyrus niekinancios moterys)
nu tai po tokiu teoriju, kai pamatau mazesni uz mane vyra....norisi
o isivaizduokit,jeigu dar mazas ir storas,o pats apie save galvoja,kad jis vaiksciojantis Apolonas....
Mano ūgis 178cm ir esu draugavusi tiek su žymiai aukštesniu, tiek su maždaug mano ūgio vaikinu. Turėjau simpatiją už mane gal apie 10cm žemesnį, bet man jis laaabai patiko kaip žmogus, kaip vyras, ypač jo būdas, charakteris, vidinė ramybė, charizma 
Pamenu, kai eidavom pasivaikščiot paplūdimiu ir kreivai ar pašiepiančiai mus nužiūrinėdavo 
Bet man tas mažiausiai rūpėjo ir buvo nė motais - manau, kaip ir jam 
Būtų buvusios galimybės, neskirtų kelių tūkstančių km atstumas, manau, kad būčiau ėmus ir nepaleidus jo , nes per jau nemažai metų tai vienas iš retų atvejų, kai vyras man iškart labai patiko ir būtent toks, koks yra, nors iš išvaizdos nepasakytum, kad koks gražuolis ar atkreipiantis dėmesį (bent jau išoriškai, bet skleidžia jis tokią gerą charizmą aplink save, ką turbūt ne kiekvienas jaučia ir supranta 
- čia iš mūsų pokalbio su mama).
Peržvelgiau temą ir daug kas sako, kad negalėtų niekaip draugauti su žemesniu už save, nes nori jaustis moteriškos, mažesnės, lieknesnės, saugios. Taip, fiziliogija visgi svarbu. Tas jau užkoduota mūmyse. Aš irgi anksčiau savą vyrą įsivaizdavau tik aukštesnį, nes mane visad aukšti žmonės supo - tiek tėtis, brolis, draugai, simpatijos, netgi draugės mano irgi visad buvo aukšto ūgio palyginus ir visad pačios tik auštesnių už save dairydavosi. Net negalėjau kitaip ir pagalvoti, jog galėčiau atkreipti dėmesį į už save žemesnį ir į įsivaizduoti savo partneriu
Net svarstymų tokia tema nebuvo Bet va teko susipažinti su tuo simpatija, su kuriuo man nuo pirmos minutės labai patiko bendrauti, buvo milžiniška trauka. Tokie dalykai kaip ūgis, svoris net neegzistavo man tuo metu galvoj būnant kartu su juo Dabar va tik susimąsčiau jau kiek laiko praėjus Kitas vaikinas, kuris buvo maždaug mano ūgio, irgi patraukė savo didžiuliu dėmesiu rūpesčiu, kad buvo geras ir išskirtinis žmogus, turintis aukštas vertybes (nors ir išsiskyrėm (dėl mano kaltės..), bet jaučiu, kad po šitos draugystės nutrūkimo daug mąsčiusi nemažai svarbių dalykų supratau ir išmokau (kaip vienas ir dėl vyro ūgio - pernelyg didelio išorinių dalyko sureikšminimo ), gal net kažkuo geresniu, brandesniu žmogumi tam tikra prasme jaučiuosi pabuvusi tokiame "pavėsyje" ).
Turbūt dalykas tas, kai žmogus kažkuo netinka, netraukia, matai minusų bendravime ar vidinėse savybėse, tada ir fiziniai duomenys ima kliūti (mintyse pradedi galvot, kad gal būtų geriau koks arčiau standarto ). Galvoju, kad tokius išorinius dalykus ypač "fiksuoja" žmonės, kurie nėra savimi patenkinti vienaip ar kitaip, gal turi kokių kompleksiukų ir pagal visuomenės nuomonę išvaizdus partneris šalia, kartu "pakeltų" ir jų kartelę O "prastenio" nenorėtų, nes tada patys jaustųsi "tik tiek" verti kitų akyse Bet jei ta kartelė savo vietoj, vertini save tinkamai, pasitiki savim, tai tokių dalykų pernelyg nesureikšmini, nesuki galvos, ką kas pamanys, o žiūri, kaip tau pačiam geriau ir ko pats nori Žinoma, prie tokių standartiškų vertinimo kriterijų susiformavimo dar ir masinės informavimo priemonės prisideda, kuriančios gražaus, aukšto, liekno, patrauklaus žmogaus kultą Neslėpsiu, aš irgi kartais jaučiuosi to įkaite Tik vat dažnai būna taip, kad ta patraukli fizinė pakuotė slepia ir nevisai gerą, sugadintą žmogaus vidų 
Pastebėjau, kad paprastesni vaikinai būna geresnio būdo, labiau stengiasi, rūpinasi, netgi yra mažiau kompleksuoti ir paviršutiniški.
Tai vat mąstau, kad iš tokių kompleksų kaip žemesnis vyras iš esmės jau išaugau ir tokių paviršutiniškų dalykų taip stipriai nesureikšminu Aišku, gal ir norėtųsi aukštesnio, išvaizdesnio, išoriškai vyriškesnio vyro vien tam, kad vaikai dailūs gautųsi (šitokios minties dar kol kas neišplėšiau sau iš galvos)
Pamenu, kai eidavom pasivaikščiot paplūdimiu ir kreivai ar pašiepiančiai mus nužiūrinėdavo Bet man tas mažiausiai rūpėjo ir buvo nė motais - manau, kaip ir jam Būtų buvusios galimybės, neskirtų kelių tūkstančių km atstumas, manau, kad būčiau ėmus ir nepaleidus jo , nes per jau nemažai metų tai vienas iš retų atvejų, kai vyras man iškart labai patiko ir būtent toks, koks yra, nors iš išvaizdos nepasakytum, kad koks gražuolis ar atkreipiantis dėmesį (bent jau išoriškai, bet skleidžia jis tokią gerą charizmą aplink save, ką turbūt ne kiekvienas jaučia ir supranta - čia iš mūsų pokalbio su mama). Peržvelgiau temą ir daug kas sako, kad negalėtų niekaip draugauti su žemesniu už save, nes nori jaustis moteriškos, mažesnės, lieknesnės, saugios. Taip, fiziliogija visgi svarbu. Tas jau užkoduota mūmyse. Aš irgi anksčiau savą vyrą įsivaizdavau tik aukštesnį, nes mane visad aukšti žmonės supo - tiek tėtis, brolis, draugai, simpatijos, netgi draugės mano irgi visad buvo aukšto ūgio palyginus ir visad pačios tik auštesnių už save dairydavosi. Net negalėjau kitaip ir pagalvoti, jog galėčiau atkreipti dėmesį į už save žemesnį ir į įsivaizduoti savo partneriu
Net svarstymų tokia tema nebuvo Bet va teko susipažinti su tuo simpatija, su kuriuo man nuo pirmos minutės labai patiko bendrauti, buvo milžiniška trauka. Tokie dalykai kaip ūgis, svoris net neegzistavo man tuo metu galvoj būnant kartu su juo Dabar va tik susimąsčiau jau kiek laiko praėjus Kitas vaikinas, kuris buvo maždaug mano ūgio, irgi patraukė savo didžiuliu dėmesiu rūpesčiu, kad buvo geras ir išskirtinis žmogus, turintis aukštas vertybes (nors ir išsiskyrėm (dėl mano kaltės..), bet jaučiu, kad po šitos draugystės nutrūkimo daug mąsčiusi nemažai svarbių dalykų supratau ir išmokau (kaip vienas ir dėl vyro ūgio - pernelyg didelio išorinių dalyko sureikšminimo ), gal net kažkuo geresniu, brandesniu žmogumi tam tikra prasme jaučiuosi pabuvusi tokiame "pavėsyje" ).Turbūt dalykas tas, kai žmogus kažkuo netinka, netraukia, matai minusų bendravime ar vidinėse savybėse, tada ir fiziniai duomenys ima kliūti (mintyse pradedi galvot, kad gal būtų geriau koks arčiau standarto
). Galvoju, kad tokius išorinius dalykus ypač "fiksuoja" žmonės, kurie nėra savimi patenkinti vienaip ar kitaip, gal turi kokių kompleksiukų ir pagal visuomenės nuomonę išvaizdus partneris šalia, kartu "pakeltų" ir jų kartelę O "prastenio" nenorėtų, nes tada patys jaustųsi "tik tiek" verti kitų akyse Bet jei ta kartelė savo vietoj, vertini save tinkamai, pasitiki savim, tai tokių dalykų pernelyg nesureikšmini, nesuki galvos, ką kas pamanys, o žiūri, kaip tau pačiam geriau ir ko pats nori Žinoma, prie tokių standartiškų vertinimo kriterijų susiformavimo dar ir masinės informavimo priemonės prisideda, kuriančios gražaus, aukšto, liekno, patrauklaus žmogaus kultą Neslėpsiu, aš irgi kartais jaučiuosi to įkaite Tik vat dažnai būna taip, kad ta patraukli fizinė pakuotė slepia ir nevisai gerą, sugadintą žmogaus vidų Pastebėjau, kad paprastesni vaikinai būna geresnio būdo, labiau stengiasi, rūpinasi, netgi yra mažiau kompleksuoti ir paviršutiniški.Tai vat mąstau, kad iš tokių kompleksų kaip žemesnis vyras iš esmės jau išaugau ir tokių paviršutiniškų dalykų taip stipriai nesureikšminu
Aišku, gal ir norėtųsi aukštesnio, išvaizdesnio, išoriškai vyriškesnio vyro vien tam, kad vaikai dailūs gautųsi (šitokios minties dar kol kas neišplėšiau sau iš galvos)
