Ar turi būti gelbėjami agresyvūs šunys?

Labai dažnai žavimės, kaip užsienyje puiku, šunys palaidi laksto parkuose, laisvi, o pas mus į juos žiūrima kaip į žvėris. Žinau konkrečiai Anglijos praktiką ir patirtį šioje srityje. Priegladų yra visokių. Yra kurios neima bet kokių šunų. Na o kurios privalo paimti visus, agresiją ar tik kažką panašaus į ją rodančius migdo. Nes jei jis išgąsdins bet ką gatvėje, pagalvokite, kas atsakys ir ar ims kas nors kitus šunis iš tos prieglaudos? Kaip jūs auklėjate ir elgiatės su savo šunimi, tai tik jūsų reikalas, kol tai nepaliečia kitų žmonių. Jums gerai, aplinkiniams netrukdo, puiku. Tačiau jei tektų tokį šunį dovanoti ir būtumėte atsakinga už tai, ką tas šuo ateity gali padaryti, mąstymas būtų visai kitoks. Kalbu apie nepažįstamą šunį, kuris urzgia ir dėl kurio turite nuspręsti - ar jis tinkamas šeimai. Nepamirškite, kad ir užsienyje prieglaudose vietų skaičius ribotas, jos kasdien pasipildo naujais gyventojais.
Na o dėl Lietuvos prieglaudų, sakyčiau, joms dar labai toli iki užsienio standartų, be to mūsuose ta atsakomybė už šuns padarytą žalą labai ribota. Anglijoje žmonės pasitiki šunų savininkų sąmoningumu ir įstatymais, todėl nebijo jų palaidų šunų. Tuo tarpu girdėjau, kaip vienai lietuvei jie sukėlė šoką, ji buvo baisiai pasipiktinusi, kad aplinkui laksto šunys, nors jie net nepribėgo prie jos.
Kad ir šiandien per langą mačiau vaizdelį - eina žmogelis su palaidu šuneliu, nei dideliu nei mažu. Pro šalį eina kitas žmogus ir šunelis sugalvoja pažaisti, linksmai lodamas šokinėja aplinkui, kabinėjasi prie kelnių. Šeimininkas kviečia – nulis dėmesio. Jam labai linksma loti ir linksmintis su nepažįstamu. Taip žmogelis toliau eina, šunelis loja, šeimininkas irgi.... loja... Tiesą sakant, esu įsitikinusi, kad toje pačioje Anglijoje šio šuns šeimininkas jau būtų nubaustas, nes sukėlė nepatogumą kitam žmogui. O pas mus daug kam tai atrodo normalu, „juk šuo nepiktas“...

labai puiki pramoga abiems...

Tai norite pasakyti,kad visi sunys,kurie gina savo maista(kas yra visiskai naturalu) tai jau pagal jus yra blogai isaukletas?Bet istikruju manau,kad isvis nera reikalo is edancio suns atimineti jo bliudeli.Esu turejusi kelis sunis ir kazkodel taip pat auklejamas vienas urgzdavo,o kitas ne

Gal ir tiesa.. Kai ziurejau ta laida, baisiausiai pasipiktinau, kad del tokio mazmozio toki grazu ir gera suni uzmigdys (pas mus Lietuvoje toks itariu ir prieglaudoje neuzsibutu del savo isvaizdos). Kodel gera? Nes jis lengvai leidosi vedziojamas, valdomas. Vienintelis pasipriesinimas buvo, kai is jo megino ta ausi atimti..
Beskaitydama jusu komentarus prisiminiau, kad pati pazystu seima, kur dukryte, labai grazi, sveika mergyte buvo apkandziota seimos suns ir dabar visam gyvenimui invalidumas, randai, trauma.. Pagalvoju ar nebuvo, kad tas suo taip pat buvo geras, tik neleisdavo artintis prie jo maisto? Gal vaikas takart rankose kazka skanaus nesesi?
Tokiu atveju kitas klausimas: Ar gerai daro musu prieglaudos, leisdamos pasiimt sitokiu testu nepatikrintus sunis? Ar gerai daro savanores gelbedamos is prieglaudu net ir be testo akivaizdziai agresyvius sunis?
Buvo klausimas ar as pati priglausciau agresyvu suni? As kaip tik neseniai priglaudziau suni. Priglausdama nezinojau koks jo agresyvumo laipsnis, o suo didelis vokieciu aviganis (galbut misrunas). Dabar ryskeja, kad svetimiems jis draugiskas iki kol prie jo nelendama, na bet mums leidzia lyst prie jo, maista galim is nasru istraukti.. Tad musu atzvilgiu sita testa islaikytu.
Papildyta:

Vistik turbut negerai, jei suo drysta uzurgzti ant savo seimininko.. Nes nenubaustas uz urzgima gali sumastyt, jog ir ikasti irgi galima (maciau kazkurioje temoje moteris rase, kad jau daeita iki to, jog suo ir i virtuve nebeileidzia kai eda..). Atiminet bliudeli reikalas tas, kad patikrint ar suo nesugalvos parodyt savo valdzia seimininkui. O jeigu tas suo vietoj bliudelio sakykim parsines nunuodyta ziurke? Leist suest ir nusinuodyt? Atimti juk negalesit. O jeigu suo paciups kazka, kas jums labai brangu ir svarbu?

Jei suo agresyvus,tai jis kas ne tik atimant bliudeli,bet ir apskritai jei jam kasnors nepatiks ar supyks ant seiminiko,o jei ne agresyvus,tai tik pasieps dantis ir viskas,cia pats seimininkas turi gerai pazinoti savo suni.Mano suo siepdavo dantis tik del maisto,bet niekada gyvenime nera niekam ikandes(kad ir maziems vaikams,kurie ji visaip niurkydavo),tai cia kaip ji skaitote?agresyviu?

Beje negi pas mus Lietuvoje prieglaudose nera atliekami jokie testai pries atiduodant gyvuna?Nemanau,kad tai labai sunku.Juk kai rodo per TV atveda kita suniuka,paziureti kaip reaguoja ar draugiskas,paskui testas su maistu ir viskas

Manau, kad šuo pirmiausia turi klausyti savo šeimininko, o ne ginti savo maistą. Šuo ne laukinis gyvūnas, maisto pats nesusimedžioja, o gauna jį iš šeimininko.. Tiesa, nėra reikalo atiminėti iš šuns jo dubens, bet, tarkim, prireiks atimti "susimedžiotą" kojinę, o šuo pradės dantis šiept - čia gi jo grobis. Kas tada? Nuosavo šuns bijot ir saugotis jo dantų?
Galų gale - kaip kas nori, taip tas daro, tiesiog man visiškai nepriimtina jokia mano šuns agresija mano atžvilgiu.
Mano mažulė taksė tik atvažiavus irgi piktai atsisakė atiduoti džiovintą kiaulės nosį, kurią norėjau atimti, nes buvo tiesiog per didelė vienam kartui, užteko paaiškinti vieną kartą, kad taip daryti negalima - viskas, tvarka ir ramybė tiesa, kurį laiką labai greeeeitai viską ėdė, kad tik kas nors nespėtų atimti, bet dabar viskas ok, tiesiog nėra reikalo kažką iš jos ėdančios atiminėti. Žinoma, išskyrus kojines na ir dar katiną
Papildyta:


Man rodos, kad Lietuvoje prieglaudos tiesiog neturi iš ko finansuoti jokių testų. Jos juk šiaip ne taip laikosi tik gerų ir iniciatyvių žmonių dėka, bet ir tai neturi galimybių priglausti visus gyvūnėlius, kuriems reikia pagalbos.

Nemanote, kad sunku patikrinti ar šuo agresyvus? Tame pačiame užsienyje kai kuriose prieglaudose dirba šunų psichologai, elgesio specialistai, kurie moka įvertinti šunį daug geriau nei eilinis žmogus, moka suprasti jo kūno kalbą, įvertinti perspektyvas. Kas Lietuvoj išvis galėtų pasvajoti apie šunų psichologą? Tie testai dažnai būna sudėtingesni, nei parodo laidoje, gi nerodysi visą laidą, kaip vieną šunį testuoja. O be to, net ir paprasčiausiam testui atlikti reikia žmonių, laiko, kartais ir lėšų. Lietuvoje kartais būna sunku surasti savanorių bent pavedžioti beglobiukams, ką jau kalbėti apie potencialiai agresyvių šunių testavimą?

Vienodai auklėjami šunys skirtingai ginti maistą gali ne dėl jūsų (ne)auklėjimo, o todėl, kad jų temperamentas skirsis, vienas bus gimęs ar tapęs lyderiu, o kitam iš prigimties gali to nereikėti, gal jis labiau "pasekėjas" yra.
Aš netoleruočiau urzgimo, nors kažkada irgi klaidingai galvojau, kad šuo kaip ir privalėtų ginti maistą. Jei jūsų šuo valdomas, socialus, jūs bet kada galite sukišti į jo bliūdą rankas - ir ne tik jūs, bet ir vaikas, svečias ir pan. Na su skaniukais smirdukais aš net saviajam retriveriui leidžiu paurgzti, tačiau tai kontroliuojama, nes bet kada pasakius duok jis atiduos be kalbų tas smarves ar tualetinio tūtelę (mieliausias žaislas).


Be abejo, nedaromi jokie testai. Pasižiūrėkite, kas yra tos savanorės gelbėtojos, kiek tarp jų kinologų? Apie nulį. Dauguma tai skirtingo išsilavinimo entuziastai, vedami impulso gelbėti, kartais nelabai tai daroma su protu. Tai gal ir akmuo į savą daržą, bet taip, deja, yra. Mes bendraujame su kinologais, dresuojame ir auklėjame priglaustus šunis. Tačiau tai daugiau išimtis. Apskritai tokios iniciatyvos kaip savanoriai, gelbėjimai iš kitų prieglaudų, Lietuvoje yra labai jaunos, jos dar tik vystosi, tad apie tvarką čia kalbėti net neverta.

Kiek man teko matyti tokių laidų, tai Amerikos prieglaudose taikomi testai, kuriuose maisto atėmimas yra tik viena iš sudedamųjų dalių. Nežinau kaip autorės matytoje laidoje. Testuoja šunis ne vienas žmogus, rašomi vertinimai, žiūrima šuns reakcija į kitus šunis, į priėjimą jam iš užpakalio ir palietimą (šuniui nematant), į svetimo žmogaus rėkimą ir t.t. Teko matyti, kaip neišlaikius testo su šuniu dirbo ir vėliau viskas buvo OK. Mano matytais atvejais eutanazija buvo pasirenkama dėl sveikatos problemų. Turbūt kiekviena prieglauda pasirenka savo politiką. Bet kokiu atveju geriau daugiau atsakomybės ir atsargumo priemonių, nei jų per mažai.
Papildyta:

Reikalo tikrai nėra, bet jei jūs turite vaiką, kuris sugalvoja ta bliudelį pastumti ėdant šuniui, kad ir netyčia? Aš dažnai kišu rankas į ėdančio šuns bliūdą, kad esant nenumatytai situacijai, jai nekiltų pagunda urgzti ar net kasti.

Is tiesų keistas testas... Šokiravo Mano šuo tikrai labai lydiariaujančio charakterio, didžiausias, pirmas iš vados. Atsimenu parsivežiau jį į namus trijų mėnesių ir pabandžiau atimti kaulą, tai jis ant manes urzgė, rodė agresiją. Paėmiau gerai už čiuprynos ir prispaudus prie žemės palaikiau kelias minutes. Dabar šuo jau penkių mėnesiu, didelis, bet maistą galiu paimti bet kada ir bet kokį skanuka, pamoką išmoko ir mane gerbia, bei ,matosi,labai myli.
Tik norėjau pasakyti, kad natūralu, kad šuo gins maistą nuo svetimo žmogaus, kuris jam nėra pastovus šeiminiankas ir lyderis. O gal jį būtų priglaudusi šeima, kuri pastatytų vieną kartą jį į vietą ir to užtektų. Kita vertus, šuo jau nebe mažas ir su susiformavusiu charakteriu, tad jį perauklėti gali būti sudėtinga ar net neįmanoma... Neginu ir neužstoju tokio jų poelgio su šunimi, bet manau, kad tokio vieno "testo" mažoka šuns agresyvumui nustatyti. Tada ,pagal idėją, aš irgi turėjau Brutą užmigdyti, nes jis buvo potencialiai į agresiją linkęs šuo. Nors auga švelnesnis už katiną ir jokio nepasitenkinimo man nėra parodęs, o daryt galiu su juo ką noriu, minkyt, tampyt

Nemačiau tos laidos, gal ne viską ir parodė joje. Tik supraskite, kai kuriose ir užsieni oprieglaudose, net puikiausiose nėra pakankamai žmonių, kurie užsiimtų su šunimis. Kai šuo jūsų, gyvena su jumis, tai visiškai kitaip- jūs dirbate su juo ir stebite, jis ir liks su jumis. Visai kitkas, kai jis gyvena aptvare, leidžia laiką su kitais šunimis ar vienas, su juo niekas ištisai nedirba. Net ir puikaus charakterio šunys kartais aptvare nukvailėja, nėra pakankamai prieglaudose išvedžiojami ir tam, kad jie atsistatytų ir vėl gyventų šeimoje, prireikia poros savaičių, padirbėti su jais. Ne visos šeimos ir tai atlaiko, grąžina šunis, nors atrodo vaikščiojo pas jį porą savaičių kasdien (kalbu apie užsienio, Anglijos praktiką). Tad ką kalbėti apie šunį, kuris parodo savo netobulą charakterį. Už durų juk laukia kitas, nerodantis agresijos. Dažniausiai migdo tos prieglaudos, kurios turi sutartis su savivaldybėm ar municipaline policija ir privalo priimti visus šunis. Tos, kurios renkasi ką priimti, po to ir dirba ir stengiasi kuo mažiau jų migdyti.
Nesu už eutanaziją jokiu būdu. Tačiau suprantu, kad kartais prieglaudoms kitos išeities, gyvūnų yra tiesiog per daug, neįmanoma visų priimti, dirbti ir visiems surasti naujus namus. Yra šalių, kur prieglaudų nėra visai, jų nereikia, nes dauginimo ir veisimo politika LABAI griežta. Va nuo to ir reikėtų pradėti.

as irgi ka tik suzinojau, kad turejau agresyvu suni! Grauzdamas kauliuka jis irgi mego paurgzti ir netgi pavaizduodavo, jog griebs man uz rankos, bet niekad is tiesu net nesugriebe ir neikando. O as ji megdavau taip "paerzinti", tiesdavau ranka link jo kauliuko ir sakydavau: atiduok kaula, atiduok kaula.... Jis urgzdavo, kartais begdavo su kaulu. Bet, jei tik noredavau, visad galejau ji is jo paimti. Dabar, kai jau praejo keli metai po jo mirties, man tai grazus atsiminimai, o pasirodo, kad mano suo buvo agresyvus, kuri kiti pasmerktu mirciai

Visiskai sutinku su LaToja, tai normalu, kad suo gina SAVO maista nuo svetimo zmogaus, keista butu jei negintu, juk suniui tas svetimas zmogus nera lyderis, o jis vadovaujasi instinktais. Jis,atsizvelgdamas i herarchija, kovoja uz maista ir savo vieta toj herarchijoj. Manau, kad vieno tokio testo tikrai per maza, kad taip laisvai suni nuzudyt.

Tai skirtumas yra, ar ne?

Nepamirškite, kad dauguma tų šunų į prieglaudas atkeliauja jau nebe jaunikliai, augę nežinomomis sąlygomis. Visai kitas reikalas, kai augini šuniuką nuo vaikystės, matai, kaip vystosi charakteris ir įpročiai. Jūs pažįstate savo šunį, žinote, kad neįkąs (nors irgi ne taisyklė), o ten yra niekam nepažįstami ir dažnai nenuspėjami šunys.

Vat tikrai įdomu, kiek iš čia diskutuojančių ryžtųsi pasavanoriauti ir užsiimti su sunkaus charakterio stambiu šunimi, pabandyti jį perauklėti... aš tikrai nežinau, ar ryžčiausi, bijočiau...
Papildyta:


ir kaip užtikrinti, kad šuo pagal įsivaizduojamą savo vietą hierarchijoje negrybštelės, pvz., naujojo šeimininko vaikui? Gal geriau tada vis tik palikti daugiau šansų ne tokiems hierarchiškai viršesniems šunims?