Ar turi būti gelbėjami agresyvūs šunys?

Esu trijų vaikų mama, namie turiu ir piktų šunų, turiu ir tokių kurie tikrai įkąs vaikui jei tas neteisingai elgsis. Tikrai net gyvenant po vienus stogu yra galimybė nusaugoti ir tikrai jokios įtampos nėra kai žinai ką darai. Man reikalingas šuo su agresija, dirbantis apsaugą-man toki patinka, kitokio nelaikyčiau, nu kaip turiu ir tokių be pykčio, bet jie ne šunys. Per 20 daugiau metų kol esu su šunimis jokio netikėtumo ar įvykio nei su savais nei su svetimais žmonėmis neturėjau. rašantys teisūs-tikrai neatsakinga net su švelniausiu šunimi palikti mažametį jei šuo yra vidutinio ar didelio dydžio, o naujagymį net su šilkiniais mažyliais negalima. Tai neapdairu ir neatsakinga. Reiktų plačiau žvelgt į viską, nes su tokiu požiūriu išsterizuota bus visuomenė nuo normalių šunų. Ir man normalu ir pageidautina kai ne šeimininkas kažką daro ir šuniui tai netinka kad jis rodytų agresiją. Ir nei vienas mano vaikas nei šuo rūsyje nesėdi

Nu dabar paskaitykit savo abu pasisakymus? Neprieštaraujate pati sau? Aš vat nesuprantu (irgi ) visko vertinimo per savo prizmę - tai jums reikia tik kompanjono, o man dar ir dirbančio sargo. Įdomiai atrodytų vagį snukiu stumdantis šuo... Nu ir palyginimas tarnybinio šuns su ginklu - kaip vyro su vibratorium - irgi juk funkcija iš esmės ta pati...

Nu man irgi neišeina patylėti. Kaip tie, kurie už tai, kad šunys ir agresyvūs turi būti, įsivaizduoja - niekada nepalikti jokio didesnio šuns be priežiūros su vaikais. Ok, gyvenu bute, du kambariai. Du vaikai, du šunys. Negaliu gi gal visą laką jų stebėti - reik ir tvarkytis ir valgyti daryti ir šiaip šimtai reikalų, SM tame tarpe Jei žinau, kad šuo šimtu proc nepalies vaiko, o vaikas neklyks pastumtas (šunys dideli) ir pats nenuskriaus šuns, aš nematau jokios problemos. Kas per paranoja turėtų būti? Įdomiausia, kai rašo vaikų neturintys apie tai, kaip juos reikia auginti ir auklėti Jūs gal pirma paauginkite savus, tada galėsim spręsti. Man netrukdo agresyvūs, puolantys šunys, jei jie yra šimtu proc valdomi. Jei žmogus žino, su kuo gyvena, ok. Bet šnekėti apie nepalikinėjimą irgi nederėtų. Aš atsakau už saviškius - ir vaikus ir šunis, todėl juos galiu drąsiai palikti vienam kambary, išėjus į kitą. Tad neperlenkinėkit lazdos nei į vieną pusę.

Neprieštarauju. Yra naminiai šunys ir yra tarnybiniai. Yra šeimos (suagusių, vaikų, kitų gyvūnų ar kieno tik nori) kompanjonai, kuriuos gali glostyti, čiupinėti ir tampyti kas nori, ir yra sargai (teritorijų, asmenų), kurie atlieką konkrečią funkciją ir turi vieną ar du žmones autoritetus, kurie su jais dirba. Tai skirtingi dalykai, skirtinga šuns auginimo paskirtis, laikymas, auklėjimas, charakterio formavimas. Gerai, jei pavyksta išsiauklėti ir suderinti, kad tai būtų "viskas viename", bet taip anaiptol ne visuomet pavyksta, ypač jei tokio šuns auklėjimu užsiima pats šeimininkas, o šeimininkui trūksta patirties. Jei visi jau tokie super duper auklėtojai, tai iš kur tie straipsniai spaudoje apie užpultus žmones, sukandžiotus vaikus? Arba kad ir čia pat pavyzdys su užpulta dukterėčia? Ar tikrai normalu, kad toks šuo - "šaunuolis" ? Ar tai tinkamo auklėjimo pasekmė?

Kaip ir sakė Jazzas, nereikia perlenkinėti lazdos. Nu ir vėl pasikartosiu, kad nereikia pamiršti, kad vaikas yra vaikas, o šuo yra šuo. T. y., kad mažam vaikui tikrai ne kiekvienam išaiškinsi, kad negalima lįsti prie šuns, o šuniui - kad negalima kąsti SVETIMAM vaikui. Tiesiog nesužmoginkime šunų - mums yra vaikuti/nevaikutis, šuniui gi - savas/svetimas. Taip pat nesudarykime situacijų, kuomet svetimas vaikas liks su šunimi neprižiūrimas. Atkreipkite dėmesį, aš nekalbu apie savus šeimos narius. Jie - TABU bet kokiu atveju.
Aš net nekalbu apie kraštutinius mondioring pasisakymus - greičiausiai žmogus negalvoja, ką šneka. Bet kycka, sakydama, kad normalus šuo neturi kąsti jokiomis aplinkybėmis irgi riebiai neteisi. Yra šeimos nariai/sargai. Ir bet kokį šunį auklėtį - privalu.

Gatvėje ar parke žmones užpuola neišauklėti, agresyvūs šunys. Žinoma,kad Lietuvoj tokių pilna, nes žmonės šunų neauklėja, jais neužsiima, yra tokių, kuriems gražu, kai jų šuo puola kitus ir t.t. Tokių šunų šeimininkai po SM'us nevaikšto ir apie šunis nediskutuoja, todėl tas jūsų klausimas, mano nuomone yra ne visai į temą. O dėl to kandimo dukterėčiai - nu man žiauriai gaila tų šunų, kurie patenka pas šeimas su mažais vaikais ir neatsakingais šeimininkais, kurie leidžia savo vaikui su šuniu daryti viską (čia ne apie tą situaciją, o aplamai), tada šuo ĮSPĖJĘS vaiką pastato į vietą jo net nesužeisdamas, ir šuniui amen. Aišku tai jokiu būdu nereiškia, kad šuo gali vaikui kąsti, bet manau kad visi žino n tokių istorijų, kai dėl tėvų nesužiūrėjimo, šuns neauklėjimo migdomi nekalti šunys. O dėl auklėjimo, tai šioje temoje, jei neklystu, lankosi ne vienas veisėjas ir dresuotojas, todėl neabejoju, kad jie tikrai žino, kaip auklėti šunis

Jazzas, aš nepalieku, nes bijau kad pastums, užlips, net pykčio nereikia, kai vaikiukas metų, o šuo koks bebūtų gerietis jį pastums, bet sveria nuo 20 kg, tas gali krist ir tvotis galva taip kad maža nepasirodys, po to vaikas gali užropoti ant šuns, o tas atsistos. Aš gal paranojiška, nu bet bijau. Mano net tie kurie šeimai nepikti-labai grobiniai, jei vaikas nedidelis mėtys žaislą, tas žaislo gaudymas gali labai liūdnai baigtis. Ramiai palieku tik paauglius ir tai jie žino kurių pays negali vest, pas kuriuos su draugais nereikia eit.

Įsivaizduoju ką tai reiškia, turiu dabar panašų šunį, kuris mato tik kamuoliuką, daugiau nieko aplink. Ir "nunešęs" yra dukrą ne kartą. Vaikas ir mes žinome, kas galima, kas ne. Metų dukra be abejo, dar ne. Bet gavus su uodega ar pastumta ir jinai nebeverkia, pasitraukia. Visko buvo - ir užlipimų ant kūdikio ir pastūmimų, bet nežiūriu į tai taip tragiškai. Tiesiog stengiamės nesudaryti tokios situacijos - namie jokių žaislų, tik ramus pogulis, jokio dūkimo su šunimis ir jų audrinimo. Ir žinau, kad galiu juos palikti kartu, man nėra baisu. Neįsivaizduoju gyvenimo nuolatinėj įtampoj - galvojimo o kur dabar šuo o kur vaikas... Bet čia jau ne visai apie agresiją būtų.

Man tik kyla klausimas toks, kaip susijusi dresūra su problemų sprendimu? Čia labiau jau rimtas, atsakingas darbas žmogui, kuris supranta ką daro. Jei šuo yra reabilituotas, vadinasi su juo nekils problemų (na Amerikoj nieks ir nebando nieko keisti, kad šunį reabilituoti, nors tai gebančių žmonių ir nėra daug).
Jei žmogus negali kontroliuoti dominuojančio, stipraus, šuns, tai kam jam tokį iš vis imti? (pradėkim nuo to).



Jei mes kalbam apie šuns agresiją prieš šeimos narius, tai elementarus herarchijos nesustatymas būtų daugeliu atveju, žinoma reta išimtimi gali būti rimtesnės problemos. Tikrai nėra teisinama, toli gražu. Jokiam gyvam padarui nėra leidžiama žaloti manęs ar mano draugų, bet tokias problemas reikia spręsti. Ne kartą esu girdėjus, kaip pasakojo, kad mano šuo guli ant sofos, aš einu pro tą vietą ir šuo urzgia... Tai didelė problema, bet dauguma žmonių numoja ranka, ai tai nieko tokio, o tas nieko tokio gali tapt didele kruvina problema..

1. Suns seimininkas mergaite perspejo, kad jo neglostytu + suo pries puldamas parode, kad jam tai nepatinka. Ar jums tai atrodo normalu?

2. Nesu as specialiste, bet kiek teke matyti video, kai sunys uzpuola zmones, tai jie tikrai parodo, kad jiems kazkas nepatinka, nepuola is karto netiketai. Tik beda, kad turbut absoliuti dauguma zmoniu tu signalu nemato arba nesupranta. O tas signalas gali buti nuo ausies kryptelejimo ar zvilgsnio iki garsaus urzgimo. Taip ir atsiranda istorijos apie gerus sunis, kurie netiketai uzpuola ka nors.

As is esmes irgi esu uz tai, kad suo pirmiausia butu kompanjonas, bet kiekvienam savo - jei kazkas nori tureti apsaugoti galinti suni, tegu turi, svarbu, kad jis butu valdomas.

O prieglaudose sunu ir taip begales, geriau jau tikrai probleminiai sunys uzleidzia vieta tiems, su kuriais gyventi paprasciau ir saugiau. Svarbiausia, kad butu kuo tiksliau atskiriama, kurie agresyvus, o kurie tokiais nepelnytai isvadinti savo nevykeliu seimininku ar nenusimananciu savanoriu, darbuotoju.

Na kaip, dresūra yra vienas iš problemų sprendimo būdų. Tik kaip jūs ir sakot, aš taip pat už tai, kad šunų reabilitacija ir dresūra užsiimtų specialistai, turintys atitinkamas žinias ir išsilavinimą. O paprastas žmogus gautu tik visiškai psichiškai stabilų šunį ir nereikėtų užsiiminėti savamokslėm reabilitacijom. Gerai, kad yra žmonių gerai apsiskaičiusių, ne vieną gyvūną auginusių ir pakankamai patirties turinčių, kad galėtų tuo užsiimt patys, bet neretai žmonės pervertina savo jėgas.

Va va. Aš tokių įstorijų ne tik girdėjusi, bet ir pati susidūrusi. Tėvų kaimynai jau turi ne pirmą mažą šunelį. Negali sakyti, kad tų šuniukų nemyli. Tikrai myli. Tik kad nu jei bogu, visi šuniukai kažkokie trenkti. Vieno paliest ir paglostyt negalėdavai. Maksimum trys kartai, o po to geriau traukt ranką, nes 99% kad kąs. Šeimininkui - taip pat. Spėjom su tėvais, kad turbut vaikai maži būdami pasistengė su "žaidimais" - glosto glosto ir pliaukšt, glosto glosto ir pliaukšt. Šuo ir patapo paranojikas. Apie paėmimą ant rankų net kalbos nėra. Kitas irgi, į akis net žiūrėt negalima, pagatavas į kojas kabintis. Tai jei taip pamodeliuoti, kad pvz. keičiasi namie situacija, tarkim gimsta vaikas ir alergijos namie pasireiškia, kas dabar populiaru. Tikrai nemanau, kad tokius psichiškai nestabilius šuniukus galima kam nors taip imti ir atiduoti. Jie turi būti perauklėti. Ir tai turi daryti ne šeima su 3 vaikais, o žmogus, kieno tai būtų darbas ir kasdienė duona. Arba irgi... Esu girdėjus istorijas, kad žmonės batus, tapkes iš šunų su šluotomis atiminėja, nes tie juos griaužia, neatiduoda, mėginant atimt - kanda. Arba kaip šunys specialiai erzinami su maistu, kad šuo ėda prie bliudo palinkęs, o šeimininkai alia bando atimti ir šuo pradeda urgzti. Abiem atvejais, tai taip smagu ir juokinga. Dar ir vaikus pamokina tokių "žaidimų". Ir tikrai daugiau tokių niuansų būna, čia tik pora pavyzdžių. Taip kad, būna atvejų, kad šunys agresyvūs. Bet būna atveju, kai juos tokiais patys šeimininkai padaro.

Beje, dar man iš galvos neišeina vienas palyginimas. Aišku ne idealus, bet. Atiduot žmogui tik psichiškai stabilų ar belen kokį gyvūną, kad ir agresyvų, ir lai jis pats jį persiauklėja. Tai čia kaip - ar imti 3-4 mėn. šuniuką o gal net suaugusį šunį, ar pakaks 1 mėn., bile kad tik kuo jaunesnis. Amžina diskusija. Vieniems tie keli mėnesiai jau per senas ir renkasi kovot su siusiojimais ne vietoj, daiktų niokojimais ir autoritetų kova. Kiti linkę neskubėti ir labiau vertina jau pramokintą šunį. Tai su agresyviais šunimis yra kažkiek alegorijos - gali rinktis neagresyvų šunį ir gyvent sau ilgai ir laimingai, arba tokį, į kurį reikės įdėt begalę darbo. Tik esminis skirtumas, kad jei šuniuką tu dar garantuotai pagal save išsiauklėsi, tai suagusį šunį su susiformavusia psichika perauklėt deja, bet ne visuomet įmanoma.

Uf... na ir išsiliejau šiandien.

1. Man neatrodo normalu, kad dėl neglostymo dar reikia perspėt. Kas per šuo, kurio net paliesti negalima? Ir jei tai tokio ūmaus charakterio šuo, kodėl jis nevežamas atskirai bagažinės narve, o pasodinamas greta vaiko?

2. Tame ir esmė, kad žmonės ne visuomet mato tuos ženklus, dėl to šunys ir turi būti daugiau pakantūs, nei kad skatinami agresijai. Tarnybiniai šunys - kiek kita kategorija. O dėl prieglaudų jums pilnai pritariu.