Bijau....

10 lipdukų tokių užsiklijuočiau ,jei tik padėtų...bet....

Pasivažnėjom su MB pora valandų, tai išsiaiškinom,kad man mašinos gaila drožti ,dėl to užgesta dažnai mašina. Nors kai tik gavau teises, niekada netekdavo "užgesti". Tiesa, bijau šalia važiuojančių automobilių, tai vis persikraustau į šaligatvį.

Inculto, gal ir teisi. Kai tik išsilaikiau teises, tai drąsos buvo kur kas daugiau nei dabar

Na as tai nors visa ziema nevazinejau,nepasakyciau kad po tokios pertraukos kazkas pasikeite.kadangi teises issilaikiau rudeni,tai nedaug ir pavazinejau,o ziema slidziais keliais su tokia maza praktika nerizikavau.va dabar vel sedau uz vairo,ir nieko,kazkaip gal net drasiau jauciuos,ir noras vairuot atsirado.o po teisiu islaikymo tai jau net nebenorejau vazinet,kazkaip daug nervu istampe man tie kursai ir tie egzai.matyt per ziema pailsejau,atsigavau...

Ir galvoju nebevairuoti, nes vien pamačius mokomąjį automobilį, keliai iš siaubo linksta Nežinau, kaip ryžtis. Žinau, su viešuoju transportu kur kas pigiau, nes automobilis yra arba darbo, arba prabangos dalykas. Daugiausia prabangos. Man to poreikio ir reikalngumo niekad nebuvo, bet va, nerandu darbo, visur reikalauja teisių. Dar nebuvo, kad nereikalautų. O į automobilį žiūriu ne kaip į priešą, o kaip į..... karstą.

Neprisigalvok!Nereikia taip nusiteikt,juk visi kas mokosi tas ir ismoksta.Pamazu ismoksi ,priprasi ir ne toks jau baisus tas automobilis atrodys.o mokykliniai tai dabar kai pamatau man siauba kelia.nu tiek as su jais prisikankinau.

Ir nevairuok Tikrai patausočiau sveikatą ir nervus, kol pribręsiu. tu gal pagal rekomendacijas susirask instruktorių pasivažinėjimui (nebebus psichologinio spaudimo, kad laukia vairavimo egzaminas, o kad vairuoji šiaip - sau). Aš žinok vakar paisėmiau MB mašiną ir važiavau į darbą, paskui į miestą ir t.t. irgi po šimto metų pertraukos. Rankos kojos dreba, bet galvoju nu reikia sėst. Įsijungiau "dzin" rėžimą, kad niekur neskubėsiu, jei reiks, ir visus pėsčiuosius praleisiu. Sunkiau tik parkuotis buvo ir atbulom važiuot, milimetrofkėm tampiaus pirmyn atgal, bet paisistačiau. Tai va aš gyva, kiti, rodos, irgi, draudimo neprireikė.Po tokio žvėries instruktoriaus, tau tiesiog reikia kažko normalaus šalia pradžiai.

Pradziai turi pasistengti pakeisti mastyma,gal netgi i psichologa vertetu kreiptis,nes su tokiom mintim tikrai negerai uz vairo sestis.Na,as irgi baile nesvietiska,budavo,desimt kart i tulika sulakstau kol pavyksta iseiti pro duris ir i masina atsisest,bet man yra baime kad kazkam kitam galiu ka bloga padaryt,vat tai labiausiai ir gasdina (ir dabar bijau,nors uz vairo po 9h per diena praleidziu,tik ne taip baisiai kaip pacioj pradzioj),o kad man paciai kas atsitiktu kazkaip nebuvo baimes del to.Tiesiog yra baime prisidirbti,ir tiek.
Va,pasiskaityk nuotaikai pakelti,cia mano pati pradzia tokia buvo ("Pradedancios vairuotojos savaitgalio nuotykiai"): http://www.seimatau.lt/blogai ,tik cia jau paredaguota,originalas biski ilgesnis

Nenorėčiau sutikt su tuo. Nejaučiau jokios baimės. Aišku, nerimo, kaip prieš bet kurią nežinomybę, buvo, bet juk vsko išmokstama.

O kaip temos autorei šiaip sekėsi mokytis naujų dalykų? Gal yra kokių pasąmonėn nugulusių nesėkmių, skaudžių pasekmių. Nu jei nieko panašaus nebuvo, tokia paniška baimė vairuoti man atrodo jau nesveika, nes visiškai neadekvati. Gal ji įsikalbėta?

Visos fobijos profesionalų gydomos tokiu būdu: (pavyzdyje iškart naudosiu vairavimą). Tam ne visada būtinas psichoterapeutas, pasistengus ir nesimuliuojant veikia ir dirbant patiems:

*Absoliutaus atsipalaidavimo būsenoje (atsipalaidavus, patogiai atsisėdus/atsigulus, nurimus būti labai svarbu) labai aiškiai, gyvai įsivaizduokite, patį tolimiausią žingsnelį vairavimo link. Pvz., išvakarėse vyro praneštą žinią, kad rytoj turėsite jį pavežti. Neužvedinėkite sąmoningai savęs siaubingom istorijom, kas gali nutikti vairuojant, bet leiskite sau išgyventi visus paprastai tokią žinią išgirdus atsiradusius atsirandančius jausmus, išgyvenimus.
*Vėl visiškas atsipalaidavimas ir antras, jau artimesnis vairavimui žingsnelis (tik vaizduotėje!): gal rytas, jei važiuoti reikės tik vakare. Gal maršruto teorinis apgalvojimas ar aptarimas su vyru...
* Vėl absoliutus atsipalaidavimas ir kitas žingsnis: pvz., raktelių pasiruošimas, gal lipimas laiptais.

Esmę supratot. Svarbu rami aplinka (netinka tai daryti kažką veikiant) ir gilus atsipalaidavimas (jis būtinas prieš kiekvieną įsivaizduojamą žingsnį ir jį padarius, nes sąmonei padeda susitvarkyti su stresu, taip organizmas palaipsniui pripratinamas prie to, ko bijo. Neatsipalaidavus kito žingsnio neiti, taigi, įsivaizduokite atostogas, debesis, ošiančią jūrą, šiltą smėlį, o gal čulbantį paukščiais mišką, ką norite, bet laukite, kol atsipalaiduosite visiškai.).
Jei norite rezultatų, nusiteikti tam reikia rimtai. Žingsnių gali būti daug. Sustoti galite tada, jei/kai atrodys per sunku (baigti būtnai visišku atsipalaidavmu!) Kitą kartą viską pradėti iš naujo (tai ne nesėkmė, tik etapas!). Tol, kol ramiai vaizduotėje galėsite važiuoti nebijodama sunkesnių sankryžų, kalnelių ir pnš.

Tą patį lygiai taip paskui reikia praeitį jau tikrovėje (su galimybe sustoti po kiekvieno padaryto žingsnio), bet ta tikrovė jau nebus tokia baisi, nes organizmas jau išmokytas reaguoti ramiau, jis kitaip tvarkosi su tuo stresu. Darbas labai metodiškas, bet labai veiksmingas.
Siūlau pabandyti

oi koks pazystamas jausmas ta baime.as irgi bijau zinok,nevairavau jau turbut puse metu ir jau pasiziurejau kad laiko kaip ir nera teorija regitroj islaikyta tai jau spaudzia laikas,ir zinok perlipau sau per galva pasiemiau vyro masina o didele kaip karve,o parkuotis baisu mieste aisku nebuvom bet i aikstute nuvaziavom ir zinok nepatikesi tikras malonumas tik reikai nusiteikti,kad nori vairuoti,

as labai ilgai sakiau kad niekada nevairuosiu, kad bijau ir man to nereikia. Man patiko, kad mane veza. Visi labai stebejosi mano tokia baime. bet bpagaliau atejo laikas ir as suvokiau, kad noriu vairuoti. ir siuo metu mokausi. labai dziaugiuosi, gerai jauciuosi ir nebeturiu jokiu baimiu.
Linkiu sulaukti tinkamo laiko, kada pajusi, kad nori vairuoti. Kitu atveju nesiulau verstis per galva. Nieko gero is to nebus.

Na, jei žmogų kankina paniška (kaip ji rašo) baimė, o vairuoti reikia jau dabar (darbo, neranda, ar skaitėt?), tas noras vairuoti ir tinkamas laikas gali niekada neatsirasti savaime.

Įsivaizduokite: jūs bijote gyvačių (ar vorų, varlių...). Labai. Paniškai. O turite dirbti terariumų prižiūrėtojos, tvarkytojos darbą. Ir gaunate patarimą: negrįžkite iš neapmokamų atostogų tol, kol atėjus tinkamam laikui, tiesiog tų gyvių labai pasiilgsite. Kaip manote, kada baigtųsi jūsų atostogos? Teisingai. Niekada. Taigi, lieka du varianatai. Arba pamiršt terariumą ir algą, arba pratintis prie baimę keliančių gyvūnų. Pratinimosi būdus kiekvienas naudoja individualius .

man atrodo, kad vairavimas baimeje nieko gero neduos. Bus keliamas pavojus tiek sau tiek aplinkiniams. As turiu tokiu pavyzdziu is savo aplinkos, ir zinau, jei baime didesne nei noras vairuoti, geriau su tuo susitaikyti.
Beje, nezinau kokioje srityje ieskoma darbo, kad masina ir teises privalomos. As sekmingai radau darba nevairuodama masinos, Ir iki siol tai nebuvo kliutis mano gyvenime.

Bet jei labai reikia vairuoti...Labai susiemus ir labai daug dirbant su savimi su baime galima susitvarkyti,bent jau nukenksminti ja tiek kad nekeltu kazkokiu ypatingu problemu (jei baimes nera visiskai tai irgi nieko gero,trupuciukas turi likti).O kaip ta padaryti-Atograza viena labai nebloga varianta jau pasiule.