O idomu ar tarp dirbanciu psichologiu yra tokiu, kurios po kurio laiko pradejus dirbt nusivyle sia specialybe? As tai prie tu nusivylusiu ta tikra prasme priskiriu save, ilgai reiketu aiskint kuo ir kaip, bet man atrodo didzioj daugumoj ilgalaike psichoterapija - tai tik tuscias pinigu ir laiko svaistymas be didesniu pokyciu asmenybes srity... labai retai,pavyksta pakeist asmenybe, ir gal but tik labai labai nezymiai...Na, ne visai tuscias, bet pagalba tuo momentu gauni- issikalbet, apsvarstyt - ir beje tokia galimybe "paverkt" tam tikra prasme stabdo nuo aktyviu veiksmu, kas net gi ir zalinga pacientui...Galiu taip kalbet is asmenines patirties, beje, nes pati ilgailaikes terapijos netaikau...
Didziausia prasme matau trumpalaikiame i pokycius nukreiptame konsultavime, bet daugumai lietuviu, bent jau serganciu psichikos ligomis, to nereikia... jiems reikia issikalbet ir toliau nieko neveikt...Na, aisku, tai grubokas apibendrinimas, bet as su tuo daznokai susiduriu...
Apie psichologijos studijas svajojau. Mokslas iš dalies 'nusodino'- ne rožėm klotas kelias iki diplomo. Kitais metais baigsiu bakalauro studijas, bet suprantu, kad esu pusiaukėlėje. Daug dar reiks nuveikti tobulinimosi srityje, tam, kad dirbčiau psichologo darbą. Mąstau filosofiškai: padėsiu žmonėms spręsti emocines problemas, būsiu reikalinga. Bet...pasakiusi žmonėms ką studijuoju, išgirstu nuomonę: 'kam tie psichologai reikalingi. Normalūs žmonės psichologines problemas moka spręsti patys. Jūsų darbas - pilstymas iš tuščio į kiaurą'. Tokiu atveju save įtikinėju, kad mokausi ne dėl kitų, bet dėl savęs. Nes man tai idomu. Ir labai gaila, kad gyvenu tokioje visuomenėje, kurioje geresnė išeitis yra prisigerti arba nusižudyti, bet neišgyventi tokios gėdos kaip lankytis pas psichologą ar psichiatrą. Taigi, išvada: jeigu ir pasieksiu profesionalumo dirbdama, yra tikimybė nusivilti ir nesuprasti to ką darau prasmės ir esmės.
QUOTE(Atlantida @ 2010 07 24, 23:15)
O idomu ar tarp dirbanciu psichologiu yra tokiu, kurios po kurio laiko pradejus dirbt nusivyle sia specialybe? As tai prie tu nusivylusiu ta tikra prasme priskiriu save, ilgai reiketu aiskint kuo ir kaip, bet man atrodo didzioj daugumoj ilgalaike psichoterapija - tai tik tuscias pinigu ir laiko svaistymas be didesniu pokyciu asmenybes srity... labai retai,pavyksta pakeist asmenybe, ir gal but tik labai labai nezymiai...Na, ne visai tuscias, bet pagalba tuo momentu gauni- issikalbet, apsvarstyt - ir beje tokia galimybe "paverkt" tam tikra prasme stabdo nuo aktyviu veiksmu, kas net gi ir zalinga pacientui...Galiu taip kalbet is asmenines patirties, beje, nes pati ilgailaikes terapijos netaikau...
Didziausia prasme matau trumpalaikiame i pokycius nukreiptame konsultavime, bet daugumai lietuviu, bent jau serganciu psichikos ligomis, to nereikia... jiems reikia issikalbet ir toliau nieko neveikt...Na, aisku, tai grubokas apibendrinimas, bet as su tuo daznokai susiduriu...
Didziausia prasme matau trumpalaikiame i pokycius nukreiptame konsultavime, bet daugumai lietuviu, bent jau serganciu psichikos ligomis, to nereikia... jiems reikia issikalbet ir toliau nieko neveikt...Na, aisku, tai grubokas apibendrinimas, bet as su tuo daznokai susiduriu...
tai cia apie savo pacios ilgalaike psichoterapija? jeigu taip, tai gal psichoterapeuta laikas keisti? arba pabandyti kitos rusies? priklausomai nuo problemos; o jei nera noro nieko keisti, tai tie pokyciai niekada ir neivyks
QUOTE(Muera @ 2010 07 25, 08:19)
tai cia apie savo pacios ilgalaike psichoterapija? jeigu taip, tai gal psichoterapeuta laikas keisti? arba pabandyti kitos rusies? priklausomai nuo problemos; o jei nera noro nieko keisti, tai tie pokyciai niekada ir neivyks
As 5 metus lankiau grupine psichoterapija, tad galejau stebet ne tik save, o dar ir 6-7 zmones... Psichoterapeutas buvo geras, zymus, profesionalas. Nusivyliau ne juo, o psichoterapija kaip tokia. Tam tikra prasme liaudiskai tariant kaip kolege paminejo tai tikrai pilstymas is tuscio i kiaura... (beje plius pries pradzia pasidariau sau MMPI - ir po 5 metu - atspekit, ar buvo nors minimalus pokyciai? identiska...
).Papildyta:
QUOTE(sarmi @ 2010 07 25, 00:12)
Apie psichologijos studijas svajojau. Mokslas iš dalies 'nusodino'- ne rožėm klotas kelias iki diplomo. Kitais metais baigsiu bakalauro studijas, bet suprantu, kad esu pusiaukėlėje. Daug dar reiks nuveikti tobulinimosi srityje, tam, kad dirbčiau psichologo darbą. Mąstau filosofiškai: padėsiu žmonėms spręsti emocines problemas, būsiu reikalinga. Bet...pasakiusi žmonėms ką studijuoju, išgirstu nuomonę: 'kam tie psichologai reikalingi. Normalūs žmonės psichologines problemas moka spręsti patys. Jūsų darbas - pilstymas iš tuščio į kiaurą'. Tokiu atveju save įtikinėju, kad mokausi ne dėl kitų, bet dėl savęs. Nes man tai idomu. Ir labai gaila, kad gyvenu tokioje visuomenėje, kurioje geresnė išeitis yra prisigerti arba nusižudyti, bet neišgyventi tokios gėdos kaip lankytis pas psichologą ar psichiatrą. Taigi, išvada: jeigu ir pasieksiu profesionalumo dirbdama, yra tikimybė nusivilti ir nesuprasti to ką darau prasmės ir esmės.
Na, mano nuomone po 5 darbo metu ir priartejo prie tos visuotinos neigiamos nuomones. As tik taip kategoriskai nemanau: be abejo, psichologine pagalba labai reikalinga kriziu metu, o kas liecia kitus atvejus... psichologija tikrai nera mokslas kaip matematika ar fizika... daug kas hipoteziu lygyje... kruva teoriju ir hipoteziu...
QUOTE(sarmi @ 2010 07 21, 13:01)
Ieškau I.YALOM knygų:
1. Mamytė ir gyvenimo prasmė
2. Terapijos dovana
3. Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę
Gal norėtumėte parduoti?
1. Mamytė ir gyvenimo prasmė
2. Terapijos dovana
3. Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę
Gal norėtumėte parduoti?
Sios knygos yra patalpintos el. pavidale internete. Taciau rusu k., nezinau, ar jums tinka.
QUOTE(Atlantida @ 2010 07 25, 10:00)
As 5 metus lankiau grupine psichoterapija, tad galejau stebet ne tik save, o dar ir 6-7 zmones... Psichoterapeutas buvo geras, zymus, profesionalas. Nusivyliau ne juo, o psichoterapija kaip tokia. Tam tikra prasme liaudiskai tariant kaip kolege paminejo tai tikrai pilstymas is tuscio i kiaura... (beje plius pries pradzia pasidariau sau MMPI - ir po 5 metu - atspekit, ar buvo nors minimalus pokyciai? identiska... ).
Papildyta:
).Papildyta:
aisku viesai nereikia atsakineti, bet man automatiskai kyla klausimas ka norejai keisti pradedama psichoterapija? jei atejai su kazkokia problema ar tai nieko nepakeite? ka tai turi bendro apskritai su asmenybes savybemis? kazkaip man neisivaizduojama kad kazkokia asmenybes savybe gali buti problema kaip pati, nebent elgesys ar mintys susijusios su tuo...
mano supratimu eini i psichoterapija kazka pakeisti savyje, kad nebekiltu konkrecios bedos, o ne siaip paplepet apie bedas... jei jauti kad niekas nebevyksta (psichoterpija as suprantu kaip procesa), tada eini lauk ir ieskai kazko kito, kas padetu tvarkytis su konkrecia problema. Kartais neesme profesionalas, o kryptis... nes tikrai ne visoms asmenybems tinka ta pati psichoterapine kryptis
is grupineje psichoterpije (bent jau ka as pajutau) keitesi bendravimo su kitais schema, isivaizdavimas apie kitu nuomone apie save, pasitikejimo savimi laipsnis
Pirkčiau Erikson E. H. knygą 'Vaikystė ir visuomenė'.
Gal yra mamytė psichologė, kuri studijuodama rašė baigiamąjį darbą ir atliko kokybinį tyrimą? Turiu dalykinį pasiūlymą, atsiliepkite 
Būtų geriau per AŽ.
Būtų geriau per AŽ.
QUOTE(Atlantida @ 2010 07 25, 09:00)
As 5 metus lankiau grupine psichoterapija, tad galejau stebet ne tik save, o dar ir 6-7 zmones... Psichoterapeutas buvo geras, zymus, profesionalas. Nusivyliau ne juo, o psichoterapija kaip tokia. Tam tikra prasme liaudiskai tariant kaip kolege paminejo tai tikrai pilstymas is tuscio i kiaura... (beje plius pries pradzia pasidariau sau MMPI - ir po 5 metu - atspekit, ar buvo nors minimalus pokyciai? identiska... ).
Papildyta:
Na, mano nuomone po 5 darbo metu ir priartejo prie tos visuotinos neigiamos nuomones. As tik taip kategoriskai nemanau: be abejo, psichologine pagalba labai reikalinga kriziu metu, o kas liecia kitus atvejus... psichologija tikrai nera mokslas kaip matematika ar fizika... daug kas hipoteziu lygyje... kruva teoriju ir hipoteziu...
).Papildyta:
Na, mano nuomone po 5 darbo metu ir priartejo prie tos visuotinos neigiamos nuomones. As tik taip kategoriskai nemanau: be abejo, psichologine pagalba labai reikalinga kriziu metu, o kas liecia kitus atvejus... psichologija tikrai nera mokslas kaip matematika ar fizika... daug kas hipoteziu lygyje... kruva teoriju ir hipoteziu...
Hm, na, MMPI gal nėra pats geriausias pasirinkimas daryti palyginimus... vis tik kurtas inventarius buvo psichikos sutrikimus turinčiųjų asmenybės bruožams vertinti.
Praktinė psichologija tikrai labiau menas, nei mokslas. Akademinė, žinia, labai siekia tikslumo...
Įdomi patirtis. Man kaip tik priešingai, studijuojant buvo labai daug abejonių ir skepticizmo, o pradėjus dirbti tikėjimas ir pasitikėjimas tik stiprėja. Aišku, būna gi visokių "duobių".
Ir dar - pati dirbdama neturiu užmojo keisti asmenybę. Jei toji asmenybė turi tokių užmojų, ką gi, mėginu išsiaiškinti, ko iš tikrųjų ir ko konkrečiai nori. Ilgalaikė psichoterapija - kaip ir kiti ilgalaikiai santykiai - turi įtakos, koks žmogus yra. Bet pačia savo esme jis vis tiek yra savimi. Tik dažnai visokios žaizdos trukdo tai esmei gyventi/ją priimti.
QUOTE(Mirga @ 2010 09 05, 20:42)
Hm, na, MMPI gal nėra pats geriausias pasirinkimas daryti palyginimus... vis tik kurtas inventarius buvo psichikos sutrikimus turinčiųjų asmenybės bruožams vertinti.
Praktinė psichologija tikrai labiau menas, nei mokslas. Akademinė, žinia, labai siekia tikslumo...
Įdomi patirtis. Man kaip tik priešingai, studijuojant buvo labai daug abejonių ir skepticizmo, o pradėjus dirbti tikėjimas ir pasitikėjimas tik stiprėja. Aišku, būna gi visokių "duobių".
Ir dar - pati dirbdama neturiu užmojo keisti asmenybę. Jei toji asmenybė turi tokių užmojų, ką gi, mėginu išsiaiškinti, ko iš tikrųjų ir ko konkrečiai nori. Ilgalaikė psichoterapija - kaip ir kiti ilgalaikiai santykiai - turi įtakos, koks žmogus yra. Bet pačia savo esme jis vis tiek yra savimi. Tik dažnai visokios žaizdos trukdo tai esmei gyventi/ją priimti.
Praktinė psichologija tikrai labiau menas, nei mokslas. Akademinė, žinia, labai siekia tikslumo...
Įdomi patirtis. Man kaip tik priešingai, studijuojant buvo labai daug abejonių ir skepticizmo, o pradėjus dirbti tikėjimas ir pasitikėjimas tik stiprėja. Aišku, būna gi visokių "duobių".
Ir dar - pati dirbdama neturiu užmojo keisti asmenybę. Jei toji asmenybė turi tokių užmojų, ką gi, mėginu išsiaiškinti, ko iš tikrųjų ir ko konkrečiai nori. Ilgalaikė psichoterapija - kaip ir kiti ilgalaikiai santykiai - turi įtakos, koks žmogus yra. Bet pačia savo esme jis vis tiek yra savimi. Tik dažnai visokios žaizdos trukdo tai esmei gyventi/ją priimti.
Ne kiekviena asmenybe yra visiskai harmoninga, ir MMPI tai parodo, kurioj skalej/ese yra problema, ir nebutinai jau turi but psichikos ligonis. Tai normalu, kad kai kuriuos dalykus noretusi patobulint...
Bet cia vel gi... kaip pavadinsi taip nepagadinsi... galima vadint zaizdom, gali kompleksais, bet esme ta pati lieka, kad rimta psichoterapija kazka turi keist... O kaip minejau jos galimybes ta daryt abejotinos - kaip as pati sau pamaciau - bet cia tik mano asmenine nuomone...
O tai kaip kitaip vertint psichoterapijos sekme... man tipo geriau... ? manau, mes kaip specialistai galim i ta vertinima ir giliau pazvelt, bent jau kalbant apie mus pacius...
QUOTE(Atlantida @ 2010 09 06, 19:22)
Ne kiekviena asmenybe yra visiskai harmoninga, ir MMPI tai parodo, kurioj skalej/ese yra problema, ir nebutinai jau turi but psichikos ligonis. Tai normalu, kad kai kuriuos dalykus noretusi patobulint...
Bet cia vel gi... kaip pavadinsi taip nepagadinsi... galima vadint zaizdom, gali kompleksais, bet esme ta pati lieka, kad rimta psichoterapija kazka turi keist... O kaip minejau jos galimybes ta daryt abejotinos - kaip as pati sau pamaciau - bet cia tik mano asmenine nuomone...
O tai kaip kitaip vertint psichoterapijos sekme... man tipo geriau... ? manau, mes kaip specialistai galim i ta vertinima ir giliau pazvelt, bent jau kalbant apie mus pacius...
Bet cia vel gi... kaip pavadinsi taip nepagadinsi... galima vadint zaizdom, gali kompleksais, bet esme ta pati lieka, kad rimta psichoterapija kazka turi keist... O kaip minejau jos galimybes ta daryt abejotinos - kaip as pati sau pamaciau - bet cia tik mano asmenine nuomone...
O tai kaip kitaip vertint psichoterapijos sekme... man tipo geriau... ? manau, mes kaip specialistai galim i ta vertinima ir giliau pazvelt, bent jau kalbant apie mus pacius...
Psichoterapijos efektyvumas vertinamas, tyrimai daromi jau ne vienas dešimtmetis. Ir metodai įvairūs naudojami (experience scale, apklausos ir t.t.).
MMPI pas mus (perėmėm iš dar sovietinių laikų) pernelyg laisvai vartojamas, manyčiau. Neturintiems išreikštų psichikos sutrikimų (tarkim, vidutinio sunkumo depresijos) labiau tiktu CPI.
Psichoterapijos vertinimas (vienas iš) gali būti ir 'man tipo geriau' - nes, na, nieko nepadarysi, psichoterapija užsiima subjektyvia realybe, ne objektyvia. Ir todėl tai, kad tau nėra geriau, reiškia, kad kažkas buvo ne taip. Ar psichoterapijos forma, ar psichoterapeutas, ar tavo lūkesčiai. Bet apibendrinimas, kad pati psichoterapija neefektyvi, sakyčiau, pernelyg platus.
Dėl psichoterapijos galimybių - taip, jos ribotos. Man asmeniškai tikrai būna labai nelengva, kai klientas atena su lūkesčiu ar nuostata "na, aš čia pasedėsiu ramiai ir kantriai (neramiai ir nekantriai) ir kažkas pasikeis/mane pakeis". Neturiu omeny Tavęs, nes nieko apie Tavo patirtį nežinau, bet tas psichoterapijos ribotumas man labai su tuo susijęs. Bet ir tai gali būti įveikiama
Šiandien draugė atsiuntė filmuką 'į temą'. Peržiūrėkit laiko turėdamos, įdomu ir tokia informacija.
http://www.homosanit...ties_industrija
http://www.homosanit...ties_industrija
